Lapelės

Tylūs Ėvės skaitymai

2022 sausio 23 d. sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą.

Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs I. Simonaitytės metais.

 Lapelių bibliotekoje sausio mėn. veikė literatūrinė paroda  „Gyvenimo likimai sudėti į knygą“, skirta rašytojos Ievos Simonaitytės 125- osioms gimimo metinėms.

Kovo 30 d. Lapelių bibliotekoje vyko popietė „Tylūs Ėvės skaitymai“. Į popietę atvyko Lapelių kaimo gyventojai ir Musninkų dienos centro „Aitvarai“ mokiniai su vadove D. Drazdauskiene. Skaitovai Violeta Savickaja, Marijonas Sapitavičius, Alfredas Varnas, Daiva Drazdauskienė skaitė ištrauką „Naujas gyvenimas“ iš knygos „Aukštujų Šimonių likimas“. Skaitomas kūrinys vaizdžiai perteikė to meto lietuviško kaimo kasdienybę, Gerdos Aušpurvytės ir Mato Šimonio naujo gyvenimo mintis ir viltis.

Renginio metu buvo žiūrimas  filmas apie Ievą Simonaitytę ir klausomasi rašytojos interviu.

Už garsinio skaitymo iniciatyvą skaitovams Violetai Savickajai, Marijonui Sapitavičiui, Alfredui Varnui, Daivai Drazdauskienei bibliotekininkė įteikė atminimo dovanas-paveikslus. Vienas jų – „Vyšnios“ (jas norėjo sodinti Matas Šimonis) kituose – skaisčios aguonos, pievų gėlės ir drugeliai, lankantys gėles.

Prabėgo tiek metų nuo tų laikų, juk ir dabar žmonės svajoja, kuria ir tikisi naujo gyvenimo. O naują gyvenimą visi galime kurti prasidėjus naujai dienai. Reikia tik tuo tikėti.

Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė Janė Stravinskienė

Lietuvos bibliotekininkų draugija šiemet skelbia „Bibliotekų knygų Kalėdas“. 2021 m. šūkis – Šventinis gerumas kartu su knyga

Šilti ir jaukūs renginiai su bibliotekų bičiuliais bei svečiais, vienišų ir stokojančių dėmesio asmenų lankymas, padovanotos knygos – mūsų kasdieniai džiaugsmai.
Ne tik trumpėjančios dienos, bet ir nesitraukianti pandemija kelia nerimastį. Vis dėlto Kalėdos yra laikas, kai metus norime užbaigti ramiau, dovanodami vieni kitiems šventinį gerumą, prie jo pridedant dar ir knygą – perskaitytą gerą romaną ar eilėraštį. Kviečiame su bendraminčiais ir draugais dalintis geromis emocijomis, mėgautis arbata ir imbieriniais sausainiais, susitikti jaukioje bibliotekoje pažiūrėti kino filmą ar pažaisti Žaislotekoje bei pasidžiaugti partnerių ir draugų padovanotomis knygomis.

Poeto Vytauto Mačernio atminimui

   2021-ieji  metai paskelbti poeto Vytauto Mačernio metais. Jo atminimui paminėti Lapelių filiale  surengta spaudinių paroda „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“. V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Vytautas Mačernis kūrė eiles, mėgo prozą, rašė straipsnius apie literatūrą, daug užsirašinėjo, vertė.

   Siekiant labiau susipažinti su jaunojo poeto eilėmis,  iš kurių dalis pavirto dainų tekstais, birželio 9-ąją dieną bibliotekoje vyko popietė. Bibliotekininkė supažindino su poeto kūryba, gyvenimu. Buvo eksponuojamos skaidrės apie Vytauto Mačernio gyvenimą.

   Poeto Vytauto Mačernio eiles skaitė Inesa Lapėnaitė, Audinga Dieninytė, mokytoja Valerija Vansevičienė. Laiškus, parašytus sužadėtinei Bronei, skaitė Eimutė Lučiūnienė.

   Pasitelkėme  IT technologijas ir klausėmės poeto eilių, virtusių dainomis, kurios skambėjo iš televizoriaus ekrano. Grupė „Royce“ poeto eilėraštį „Aš pažinau karalių tavyje“  nudažė elektroninio roko spalvomis. Daina paliko nuostabų įspūdį. Ši grupė yra sukūrusi  dainų albumus, kuriuose įrašytos ir  kitų lietuvių klasikų poetų eilės, virtusios dainomis. Klausėmės dainų autoriaus ir atlikėjo Sigito Stankūno dainų, sukurtų pagal  Vytauto Mačernio eiles: „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį“, „Rondo“, „Rudens sonetas“, „Aš pažinau karalių tavyje“. Skambėjo grupės „Medus“ atliekama daina „Valkata“, Beno Jakšto atliekama daina „Tikėjimo kvailys“. 

   Popietės dalyviai buvo maloniai nustebę, kai sužinojo, jog daug Vytauto Mačernio sukurtų  eilių virto dainomis. Jie pasižadėjo sau, jog daugiau pasidomės jo eilėmis ir sukurtomis dainomis.

   Už dalyvavimą popietėje, skirtoje poeto Vytauto Mačernio atminimui,  skaitovėms buvo įteikti Padėkos raštai ir atminimo dovanos – marškinėliai su užrašu „Skrido metai, kaip paukščiai.  V. Mačernis“.

Janė Stravinskienė,

Lapelių filialo  vyr. bibliotekininkė

 

Jonas Rėza – senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas

Sukanka 445 metai, kai gimė  Jonas Rėza – senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas.

Šiai datai pažymėti Lapelių filiale surengta spaudinių paroda.

Rėza Jonas (vok. Rehsa, Rehse, Rehsa, Rhese Johann; gimė 1576 m.gegužės  25 d. Tilžėje, mirė 1629 m. rugpjūčio 30 d.  Karaliaučiuje), Mažosios Lietuvos raštijos kūrėjas. Senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas. Nuo 1591 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete kaip kunigaikščio stipendininkas. Manoma, kad kurį laiką lankė Wittenbergo ir Strassburgo universitetus. 1599 m. Tilžėje paskirtas kantoriumi, kaip gerai mokantis lietuvių kalbą. 1600–1621 m. Tolminkiemio, nuo 1621 m., mirus L. Sengstockui, Karaliaučiaus lietuvių evangelikų liuteronų kunigas. Rūpinosi lietuvių raštais. Buvo Jono Bretkūno biblijos rankraščio vienas taisytojų. Dovydo psalmes naujai perrašė ir suredagavo, 1625 m. išleido kunigaikščio Georgo Wilhelmo lėšomis. Tai pirmoji knyga, kuri rėmėsi vien Prūsijos vakarų aukštaičių tarme, kurią vėliau teoriškai įtvirtino Danielius Kleinas. Joje nėra nei žemaitiškų beafrikačių formų, nei turinčių žemaitiškų dvibalsių uo, ie atitikmenis, nei imperatyvų su -ke- ar kitų žemaitybių, išskyrus keletą. Labiausiai orientuotasi į šios tarmės pietines šnektas (būsimuosius baltasermėgius). Minėtoje knygoje aiški lietuvių bendrinei kalbai artimos rašomosios kalbos užuomazga. Prasidėjus XIX a. pabaigos tautiniam lietuvių atgimimui ir ėmus leisti Aušrą, ši rašomoji kalba iš esmės perkelta į Didžiąją Lietuvą ir sudarė pagrindą mūsų dabartinei kalbai. Žinoma, kad J. Rėza planavo išleisti daugiau J. Bretkūno Biblijos dalių ir suredagavo Naująjį Testamentą, tačiau netikėta mirtis (nuo maro) tam sutrukdė. Mirė 1629 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje. Rėzos kalbą tyrė Vladas Žulys.

Lietuviams, kaip ir daugeliui Europos tautų, reformacija padovanojo ir gimtąjį, ir Šventąjį Raštą. Mūsų protėviai skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokėsi žiūrėdami į dešimt Dievo įsakymų. XVI amžiuje pirmaisiais lietuviškais žodžiais knygelės pačios prabilo lietuviams ir žemaičiams.

Pirmieji Biblijos vertimai formavo Europos tautų kalbą ir plėtojo jų raštiją. Pagrindinis motyvas, skatinęs reformatorius skleisti Evangeliją gimtąja kalba, buvo teologinis, o dar tiksliau – soteriologinis (išgelbėjimas, išganymas). Gimtąją kalbą reformatoriai laikė esminiu kiekvienos tautos tapatumo dėmeniu ir sykiu išgelbėjimo, bei išganymo instrumentu.

Ši eksponuojama spaudinių paroda besilankantiems skaitytojams yra naujos žinios  bei nauji atradimai.

Daugiau apie Dovydo psalmyną galima sužinoti:

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003334789

http://donelaitis.vdu.lt/Sv_Rastas/23.htm

Janė Stravinskienė,

Lapelių bibliotekos vyr. bibliotekininkė

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena paminėta Lapelių filiale

1991-ųjų  metų  sausį tūkstančiai žmonių atėjo ginti atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę.

Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos Lapelių filialas prisijungė prie pilietinės akcijos, skirtos Laisvės gynėjų dienai „Atmintis gyva, nes liudija“, ir dešimčiai minučių uždegė atminties, vienybės ir pergalės žvakutes.

Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė Janė Stravinskienė

Kraštiečiui Alfonsui Balsevičiui atminti

Šių metų lapkričio 25 d. sukako 95 m. Alfonsui Balsevičiui ( 1925 11 25 – 2011). Tai Čiobiškio krašto, Pamusių kaimo Žmogus, mylėjęs savo gimtą kraštą ir jį įamžinęs savo rašytiniuose šaltiniuose.

Kraštiečiui Alfonsui Balsevičiui atminimui Lapelių bibliotekoje organizuota knygų paroda „Pamusiai, gimtoji padangė“.

Vaikystė ir jaunystė prabėgo vaizdinguose Musės upės, Nuotakos ir Kaimenos upelių pakrantėse, pievose, miškuose, laukuose. Iš motinos paveldėjo meilę žmonėms, dainai, gimtajam kraštui.

Tetos Marijonos perduotos gydymo žolelėmis žinios bei noras padėti žmonėms skatino norą tapti mediku. Tačiau, mirus tėveliui, mokslai tapo nepasiekiami.

Būdamas devyniolikos metų įstojo į tuometinį Pamusių kaimo apylinkėse veikusį partizanų būrį, Dėl šios veiklos  Alfonsas buvo nuteistas kalėti  Vorkutos lageryje.

Grįžęs iš lagerio neakivaizdžiai mokėsi Kauno medicinos mokykloje, taip tapo mediku. Dirbo daugelyje rajono medicinos punktų, vėliau Širvintų centrinėje ligoninėje ir ilgą laiką dirbo poliklinikoje.

Kraštotyrininkas Alfonsas būdamas jaunas pradėjo tapyti. Dalis šių darbų yra Lapelių bibliotekoje ir Lapelių bendruomenėje.

2008 m. už švietėjišką ir kraštotyrinę veiklą, už gimtojo krašto papročių, liaudies amatų, tradicijų puoselėjimą, už visuomeninę veiklą, už Širvintų krašto garsinimą A. Balsevičiui buvo skirta I. Šeiniaus premija.

Kraštotyrininkas organizavo paminklo Pamusių kaimui statybą. Dabar šio kaimo nebeliko, jo vietoje liko beribiai laukai. Pamusių kaime 1990 m. pastatytas iš lauko akmenų sumūrytas paminklas Pamusių kaimo gyventojų, nukentėjusių sovietinės okupacijos metu, atminimui. Paminklo autorius – Alfonsas Balsevičius. Akmenų mūro paminkle, kurio pagrindinio fasado centre įmūryta atminimo lentelė su užrašu: „Pamusių kaimo ir jo žmonių atminimui (1944-1990)“.

Alfonsas Balsevičius yra surinkęs medžiagos ir sudaręs  kraštotyros darbus: „Pamusių kaimo istorija   „Kaimo auksarankis“: [apie Joną Zdanauską]; „Prisiminimai apie Pamusių kaimą“,  „Kai naktis su diena susimaišo“, „Apie ką ošia Paširvinčio medžiai“,  „Pro debesų plyšį į Širvintas pažvelgus“ , „Medicininio gyventojų aptarnavimo Širvintų rajone vystymasis ir jo ypatumai“,  parašęs legendą „Padavimas apie Širvintas“.

Padavimas apie Širvintų miestą – tai legenda apie Širvintų miesto kilmę. Taip pat aprašytos šventės ir papročiai, laisvalaikis, žaidimai, gyvulių priežiūra, žvejyba, bitininkystė, vėžiavimas, gyvenvietės ir sodybos.

2012 metais išleista Alfonso Balsevičiaus eilėraščių knyga „Alfonso Balsevičiaus eilėraščiai“.

Prie kalno Palobės, tarp žaliųjų pievų,

Kur Musė vingiuoja, kur statūs krantai,

Paunksnėje sodų, prie žydinčių pievų,

Tai kaimas Pamusių – gimtieji namai.

Janė Stravinskienė,

 Lapelių filialo vyr.  bibliotekininkė

Tautodailės metams – Aurimo kalvystė

2020-ieji  metai yra paskelbti Tautodailės metais. Tautodailininkų kūrybos raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą. Tautodailininkų dėka visuomenė vis labiau domisi tautiniu kostiumu, kalvystės, medžio skulptūros ir kitomis tradicijomis.

Lapelių bibliotekoje parengtas kraštotyros darbas apie kalvį Aurimą Norinkevičių.

Kalvystė – vienas senoviškiausių  amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalo.  Kalvio gaminiai padėdavo buityje: virtuvėje moterys pjaustydavo kalvio nukaltais peiliais, vyrai kaustydavo arklius pasagomis, o į mūšius jodavo apsiginklavę nukaltais ginklais. Dabar kalviai – tai menininkai, kuriantys išskirtinius, vienetinius gaminius ir puoselėjantys senąsias tradicijas.

Lapelių kaime šį amatą puoselėja Aurimas Norinkevičius. Baigęs vidurinę pasirinko statybininko profesiją. Mokėsi Jonavos statybos mokykloje. 1993 metais  baigė mokslus ir pradėjo dirbti statybose, taip užsidirbo pragyvenimui . Dirbo įvairius statybos darbus, yra statęs Vilniuje prekybos centrą „Pas Juozapą“  Tačiau kalvystė nepaliko jo ramybėje.  Metalas traukė ir viskas. Bedirbdamas statybose, laisvalaikiu vis ką nors kalviaudavo. Su pagamintais metalo dirbiniais dalyvaudavo Kaziuko mugėse. Dabar savo darbus kelia į socialinius tinklus.

Iš pradžių kalvystė Aurimui buvo tik hobis.  Mokėsi pats, tobulėjo, o ilgainiui šis amatas tapo kasdieniu darbu. Atsisakė statybos darbų. Iš pagamintų  metalo darbų užtenka lėšų pragyvenimui. Gyvenime  svarbu atrasti balansą ir rasti tokį darbą, nuo kurių dūšiai gera.

Aurimo kiekvienas darbas prasideda nuo projektavimo: Pirmiausiai viską išdėsto ant popieriaus lapo, o tik tada daiktas pradedamas gaminti iš metalo. Kurdamas eskizus derina subtilią kompoziciją ir linijų grakštumą. Džiugu, kai stilizuotos medžių šakos tarsi gyvos apraizgo laiptus, sienas ir tampa įspūdingo vaizdo turėklais, bei rūbų pakabomis. Darbe patinka tikslumas, preciziškumas.

Dirbant su metalu reikia įvairių metalo staklių. Tad daugel įrankių, staklių  susiprojektuoja ir pasigamina pats.  Kai tai sugebi — gali eiti toliau šia  kryptimi. Kalvėje yra žaizdras, priekalas. Šiais laikais šis įrankis,  priekalas, padeda sukurti dailius tvoros vartus, lauko šviestuvus, metalinius turėklus ar kitus kalvystės, ir ne tik kalvystės, dirbinius. Priešingai nei audinį, kurio nebesuklijuosi, metalą, jei jo nesudegini, gali ir taisyti, ir sukti, ir lenkti, tik reikia sugalvoti kaip ir jausti savo darbą – juk esmė tik smulkmenose. Skirtumas toks, kaip tarp nešlifuoto ir šlifuoto brangakmenio. Kalvio darbuose yra gamtos motyvų – gėlių, lapelių,  o ir pats vyras palingavo galvą – kaip be gamtos, tuo labiau kad gyvena jos apsuptyje. Pagal  užsakymą, Aurimas kaldina ir  saulutes. Aurimas ne tik su ugnies žaizdru kalbina metalą. Su žaizdru ilgesnis gaminio kelias, tad meistras metalą įstato metalą į stakles. Jose jį suka, taip pagamina suktus metalo gaminius. Kiekvienai sukimo reikalingai formai Aurimas turi pasigaminęs sukimo ruošinius. Kitiems metalo gaminiams dabar konstruoja kūjo automatą. Tad palengvės darbas kalant metalą. Daug informacijos apie įrankius randa internete. Tada bando pasigaminti darbo įrankius pats.

Dirbant kalviškus darbus reikia ne tik ištvermės, bet ir jėgos. Gaminant vienus vartus, kalant metalą, nuo sunkių smūgių sutino rankos. Bet pagamintas metalo gaminys atperka visus skausmus. Darbas teikia malonumą.

Paimtas į rankas metalas gali atrodyti sunkus, šaltas, „prie dūšios neina“, bet kai pradeda ką nors daryti, metalas iš karto sušyla, tampa lengvesnis ir, jeigu dar sugalvoja ką nors gero ir gražaus, tai labai lengva ranka viskas ir gaunasi. Žinoma, kartais būna užsakymų, kurie ne prie širdies. Tada jie darosi ilgai ir sunkiai. „Kiekvieną darbą reikia išnešioti. Niekada nebūna taip, kad pasakei, jog dabar darysi saulutę, ir iškart imiesi to. Ne. Vakarais, kai aplinkui jau ramu, ima ir apgalvoja viską, apmąsto. Kartais palaiko širdy ir galvoje kokią savaitę ar ilgiau. Ir tada, kai jau žino, kad galima daryti, kala“.

Tam, kad galėtų tobulėti savo darbe, reikia pačiam dirbti, jei nori – išmoksi. Aurimas  kaldamas mato, ką ir kaip daryti. Kalvėje visad palaikoma  švara,  tada visai kitoks darbas. Ir joje  reikia dirbti tiek, kad kitą dieną vėl norėtum į ją ateiti. Jei eisi per prievartą – nieko nenukalsi. Visi įrankiai kalvėje pasidaryti paties Aurimo. Jis nenaudoja jokių štampų. Įkaitinta kalvės žaizdre geležis įvairiai apdorojama: kalama, plojama, tempiama, skeliama, sukama, lenkiama.

Pastaruoju metu gyvena tik iš kalviškų darbų ir išlaiko šeimą. Galbūt nesivarto kaip inkstas taukuose, tačiau teikia pirmenybę maloniam  darbui.  Užsakymų būna kartais ir per daug, kai kuriems užsakovams tenka ir atsakyti. Aurimas gamina metalinius laiptus, lauko durų stogelius, rūbų pakabas, namo numerius, tvoras, vartus. Na,  ir įprastai  kiekvienam kalviui prestižo reikalu tampa nukalti rožę… Aurimo darbai keliauja į Vilnių, Širvintas, Ukmergę. Dalis jų lieka ir puošia Lapelių kaimo kiemus.

Laisvalaikiu domisi  sportu. Prie namo stovi ir kaip tik dabar tvarkomas buvęs ūkinis pastatas, kuriame kalvis įsirenginėja salę, kurioje užsiims sportu. Gyvenimo dalis yra ir motociklai. Turėjo jų ne vieną. Šiuo metu įsigijo „Harley  Davidson“. Dalyvauja draugų susibūrimuose, kartu keliauja po Lietuvą su motociklais.

Lietuvoje dabar kalvių yra pakankamai nemažai. Gal net keli šimtai. Aukšto lygio — keliasdešimt. Lietuvoje kalvystės menas yra tikrai toli pažengęs. Jis teikia žmonėms džiaugsmą, puošia jų gyvenamą aplinką.  Juk rankų darbo gaminiai skleidžia šilumą, nors pats metalas yra šaltas. Pasipuošę savo aplinką kalviškais darbais ir patys jaučiamės geriau.

 

Janė Stravinskienė,

Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė

 

Paroda Lapelių filiale, skirta Pauliaus Širvio 100-osioms gimimo metinėms

Rugsėjo 6-oji diena –  poeto Pauliaus Širvio gimimo diena.  Šie  metai ypatingi, nes rašytojui būtų sukakę 100 metų.

Rašytojo jubiliejaus  paminėjimui Lapelių bibliotekoje surengta  spaudinių paroda „Pauliui Širviui 100 metų“.

Jo gyva ir gaivi kūryba jaudina mus ir šiandien. Iki šiol per visą Lietuvą skamba pagal jo eiles kurtos dainos, jo poeziją skaito ir kaimo žmogus, ir miestietis. Poetas sakydavo: „Jūs mirsit – nieko neliks, o aš mirsiu – viskas pasiliks. Ir ilgam.“  Ir šiandien, paėmę knygą į rankas, mes skaitome jo eilėraščius, dainuojame dainas pagal jo sukurtas eiles.

Poeto eilėraštis „Aš – beržas“ tapo tikruoju ir labai natūraliu rašytojo asmenybės ženklu. Vieną kartą išvažiuodamas savo jaunystės draugui  Nevelskiui  pasakė: „Kazimierai, nekirsk beržų“.

Poeto  mylimiems beržams  atminti bibliotekoje eksponuojama Janės Stravinskienės tapybos darbų paroda „Beržai“ .

O prie bibliotekos pastato ir šiandien šlama beržai, jų lapai tarsi  šnara „Aš  – beržas, lietuviškas beržas“ .

Kviečiame aplankyti parodą. Paimti į rankas Pauliaus Širvio knygą ir pasinerti į nuostabų eilėraščio pasaulį.

 

Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė Janė Stravinskienė

 

 

Mokymai pažengusiems Lapelių filiale

Gruodžio 9 d. Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos Lapelių filiale vyko projekto „Prisijungusi Lietuva: efektyvi, saugi ir atsakinga“ 6 valandų trukmės skaitmeninio raštingumo mokymai pažengusiems. Mokymų tema – „Bendradarbiavimas TAU. Bendrauk ir dalykis turiniu internete“: Susirinkusieji sužinojo kaip pasinaudoti bendrauti ir dalytis skaitmeniniu turiniu internete. Mokymus vedė lektorė Dalia Taparauskienė. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos Valstybės biudžeto lėšomis. #PrisijungusiLietuva