Gyvenimo datos:1921 07 18 – 2004 08 17
Gimimo vieta:Žebertonys (Kietaviškių vlsč., Trakų apskr.)
Veikla:kunigas, monsinjoras
Nominacijos: Širvintų krašto garbės pilietis (2000)
1941−1945 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje; buvo įšventintas kunigu. 1945−1946 m. buvo vikaras Žiežmariuose (Kaišaidorių r.), 1946–1950 m. − Žilinų (Varėnos r.) parapijos klebonas, 1950−1961 m. − Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris, Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje klebonas [7]. 1957 m. prie Šv. Mikalojaus bažnyčios įkūrė (slaptai) Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregaciją [11]. Kunigo lėšomis šios bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra (skulpt. A. Kmieliauskas). Nuo 1959 m. Č. Krivaitis buvo Kaišiadorių katedros kapitulos garbės kanauninku. 1961−1979 m. − Vilniaus arkivyskupijos valdytoju [10]. Nuo 1965 m. buvo Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos sekretorius, Liturginės komisijos pirmininkas. Rūpinosi Vatikano II susirinkimo nutarimų spausdinimu, platinimu, prisidėjo prie Bažnyčios apeigyno ir Romos mišiolo pagrindinių dalių parengimo. Karmazinuose (Vilniaus r.) įsteigė rekolekcijų namus [3]. 1965 m. Č. Krivaičiui buvo suteiktas monsinjoro titulas. Mirė 2004 m. rugpjūčio 17 dieną Kernavėje. Palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje [4].
1979−2004 m. Č. Krivaitis buvo Kernavės klebonas [3, 8]. Monsinjorui atiteko tuo metu dvasiškai apleista ir materialiai atsilikusi parapija. „Bet už tai kokia garbinga vieta!“, − yra sakęs Č. Krivaitis [8]. Pilnas sumanymų ir gerų norų monsinjoras ėmėsi veiklos. Nuo 1979 m., kai Kernavės klebonu tapo prelatas Č. Krivaitis, šio miestelio seserys įsitraukė į parapijos gyvenimą [3, 12]. Klebono rūpesčiu buvo sutvarkytas bažnyčios vidus ir išorė. Sumūryta nauja šventoriaus siena su įspūdingais gotikiniais vartais. 1987 m. Č. Krivaičio iniciatyva buvo sukurtas unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje meno kūrinys – iš vietos akmenukų bažnyčios šventoriaus sienoje sudėliotos mozaikinės Kristaus kelio stotys (autorė J. Kazimiera Grišiūtė). 1987 m. iš asmeninių monsinjoro santaupų bažnyčioje buvo sukurtas ąžuolinis altorius, taip pat dvi ąžuolinės, drožiniais papuoštos klausyklos (tautodail. K. Šėža). Pastatytas parapijos administracinis pastatas, kuriame įrengta įspūdinga koplyčia ir kelios ekspozicijos. 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės proga Č. Krivaičio rūpesčiu ir lėšomis Kernavėje pastatytas kryžius „Jūs – mano rankos“, kuris simbolizuoja tikinčiųjų bendruomenės susitelkimą sprendžiant Lietuvos likimą. Č. Krivaičio iniciatyva buvo atkurta Geležinio Vilko skulptūra, tarpukario metais pastatyta Kernavės mokytojo J. Šiaučiūno, vėliau sunaikinta [1]. 2000 m. buvo pašventinta monsinjoro rūpesčiu pastatytoji granitinė „Mozės“ skulptūra (skulpt. Antanas Kmieliauskas) [5]. 2003 m. pastatytas akmeninis paminklas Vytautui Didžiajam, pirmosios bažnyčios Kernavėje fundatoriui (skulpt. Antanas Kmieliauskas). Kadangi paminklosaugininkai neleido šio paminklo statyti vytautinės bažnyčios vietoje, jis buvo pastatytas klebonijos kieme [2, 8, 15]. 1997 m. senosios klebonijos pastate buvo iškilmingai atidarytas Bažnyčios reliktų muziejus [13, 14, 15]. Č. Krivaitis rūpinosi Kernavės kraštovaizdžio išsaugojimu. 1990−1993 m. jis buvo Širvintų rajono valdybos narys [15]. Monsinjoras vadinamas Kernavės atgaivintoju ir jos išgarsintoju [4].
2000 m. birželį, minint Širvintų miesto 525 metų jubiliejų, monsinjorui Česlovui Krivaičiui už nuopelnus Širvintų kraštui, aktyvią kultūrinę, dvasinę ir visuomeninę veiklą pirmajam buvo suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas [6, 8, 9]. Šio nominacijos regalijas Č. Krivaičiui įteikė rajono meras Vytas Šimonėlis rugpjūčio 20 d., per Šv. Roko atlaidus, dalyvaujant Kaišiadorių vyskupui J. E. Juozapui Matulaičiui, kurijos kancleriui kunigui Robertui Rumšai, Širvintų dekanui kunigui Rokui Puzonui, kitiems garbingiems svečiams [1, 6, 9].
Apie Č. Krivaičio gyvenimą ir veiklą rašoma knygose: Viktoro Petkaus „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“ [10] ir „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ [11], Viktoro Aleknos „Akimirkos“ [1], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [3], „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ [15].
Literatūra ir šaltiniai
- Alekna, Viktoras. Tikros ir netikros sukaktys: [taip pat apie Širvintų krašto garbės piliečio vardo suteikimą monsinjorui Č. Krivaičiui] / Persp. iš: Tėviškės žiburiai, 2005, rugs. 6 (Nr. 36), p. 2, 5 // Alekna, Viktoras. Akimirkos. – Vilnius, 2006. – P. 131-133.
2. Aliulis, Vaclovas. Sutvertas aukštiems dalykams: mons. Česlovas Krivaitis: (1921 07 20 – 2004 08 17) : [nekrologas]. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Naujasis židinys-Aidai. – 2004, Nr. 9/10, p. 497-499.
3. Jasėnas, Justas. Krivaitis, Česlovas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 87.
4. Krivaitis (Krivka) Česlovas. Kaišiadorių muziejus [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2012-03-05]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Krivaitis_(Krivka)_%C4%8Ceslovas>.
5. Krivaitis, Česlovas. Nuo Kristoforo iki Mozės: [pokalbis su Kernavės klebonu prelatu Č. Krivaičiu] / kalbėjosi Juozas Vercinkevičius. – Iliustr. // Kernavė. – 2001, liepa (Nr. 1), p. 1, 4.
6. Česlovas Krivaitis. Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2011-12-27]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.lt/lt/veikla/apie-rajona_939/garbes-pilieciai/garbes-pilieciai_977.html>.
7. Kviklys, Bronius. Prel. Česlovas Krivaitis. – Portr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 1. Istoriniai bruožai. Vilniaus miesto bažnyčios. – Čikaga, 1985, p. 190-191.
8. Liktoravičius, Steponas. Pirmasis Širvintų krašto garbės pilietis švenčia tarnystės Kernavės parapijoje 25-metį: [apie kleboną prelatą monsinjorą Č. Krivaitį]. – Iliustr. // Širvinta. – 2004, bal. 10, p. 1-2.
9. Norušienė, Stanislava. Šventė tęsėsi keturias dienas ir tris naktis: [apie Širvintų miesto 525 m. jubiliejų, kurio metu monsinjorui Česlovui Krivaičiui suteiktas garbės piliečio vardas, p. 2]. – Iliustr. // Širvinta. – 2000, birž. 28, p. 1-3.
10. Petkus, Viktoras. Česlovas Krivaitis: [arkivyskupas, arkivyskupijos valdytojas] // Petkus, Viktoras. Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje. – Vilnius, 2002. – P. 831-832.
11. Petkus, Viktoras. Česlovas Krivaitis: [biografija] // Petkus, Viktoras. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. – P. 271-272.
12. Pivoras, Jonas. Atviromis širdimis – pas kiekvieną..: Jono Pivoro Armonikų muziejaus eksponatai byloja: [apie Kernavėje veikiančios inteligenčių Kristaus Karaliaus Diakonių kongregacijos seseris, kurios į parapijos gyvenimą įsitraukė 1979 m., kai Kernavės klebonu tapo prelatas Česlovas Krivaitis]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2009, bal. 4, p. 5.
13. Pivoras, Jonas. Rekviem prelato atminimu: Jono Pivoro Armonikų muziejaus eksponatai byloja: [minint Č. Krivaičio mirties 5-ąsias metines]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2009, geg. 27, p. 5.
14. Pivoras, Jonas. Šviesiam monsinjoro atminimui…: Jono Pivoro Armonikų muziejaus eksponatai byloja: [minint Č. Krivaičio mirties 5-ąsias metines]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2009, rugpj. 22, p. 5.
15. Urbonas, Jonas. Monsinjoro Česlovo Krivaičio darbai Kernavėje. – Iliustr. // Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. – P. 1163-1165.