JUOZAS KAMARAUSKAS

(1874-04-29 – 1946-10-09) – Lietuvos architektas, dailininkas, inžinierius.

Gimė Skauradų kaime (Vilkmergės apskritis), ūkininkų Mykolo Kamarausko ir Ievos Uršulės Sadauskaitės-Kamarauskienės šeimoje. Būdamas 10 metų pradėjo savarankiškai mokytis piešti.
Nežine (Černigovo gubernija) baigė gimnaziją. Vėliau J. Kamarauskas, kaip ir kiti šios kartos lietuvių tapytojai, nuo 1892 m. rugpjūčio 1 d. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje pas tapytoją Ivaną Trutnevą.

Neturėdamas galimybių siekti aukštojo mokslo tėvynėje, 1893 m. rugpjūtį J. Kamarauskas išvyko studijuoti į A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge, kur baigė architektūros skyrių, kaip laisvas klausytojas įgūdžius tobulino Imperatoriškojoje Dailės akademijoje. A. Štiglico techninio piešimo mokykloje ir Dailės akademijoje mokėsi 1893–1897 m.

1897–1910 m. dirbo Šiaurės vakarų krašto geležinkelio statybos vyr. inžinieriaus biure (1897–1899 m. tiesiant Varėnos-Suvalkų-Gardino geležinkelį, 1899–1905 m. klojant bėgių kelius atkarpose Maskva–Vindava ir Sankt Peterburgas-Vitebskas, Peterburgas–Carskoje Selo, 1906–1910 m. dalyvavo perstatant Mikalojaus geležinkelio stotį). 1910–1914 m. buvo Sankt Peterburgo statybos skyriaus vedėjas, po 1917 m. – Petrogrado miesto ir gubernijos inžinierius architektas.

Besimokydamas ir bedirbdamas Rusijoje J. Kamarauskas nuolatos lankėsi Lietuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916 m. J. Kamarauskas buvo mobilizuotas ir iki 1917 m. tarnavo Pirmajame Geležinkelio batalione. Po 1917 m. Spalio perversmo J. Kamarauskas buvo paskirtas Peterburgo miesto ir gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariu statybos viršininku ir komandiruotas dirbti į karinį laivyną, kur dirbo iki 1922 m., iki grįžimo į Vilnių.

Pirmasis piešiniuose ir brėžiniuose ėmė fiksuoti kultūros paveldo objektus Lietuvoje. Sukūrė apie 4000 grafikos ir tapybos darbų. Vieni svarbiausių – per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų Vilniaus senamiesčio 40 gatvių išklotinių brėžiniai ir piešiniai, atlikti 1944–1945 m. Kiekvieną pastatą dailininkas nusipiešdavo iš natūros ir tuomet, pagal subraižytas posesijas, atitinkamu masteliu perkeldavo į gatvių išklotines.

Piešė Vilniaus, Kauno, Gardino, Trakų ir kitų pilių, miestų ir miestelių panoramas, senovės architektūros paminklus, taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklus, restauravo paveikslus. Piešinių žanras svyruoja tarp neoromantinio istorinio peizažo ir tikslios dokumentikos. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus (apie 400), Lietuvos nacionalinis muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Trakų istorijos muziejus.

Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.