Širvintų rajono garbės pilietis

Širvintų krašto garbės piliečio
ženklas

Širvintų krašto garbės piliečio vardas teikiamas nuo 2000 metų. 2000 m. gegužės 17 d. Širvintų rajono taryba priėmė sprendimą „Dėl Širvintų krašto garbės piliečio vardo suteikimo nuostatų patvirtinimo“ ir patvirtino Širvintų krašto garbės piliečio vardo suteikimo nuostatus [1].
Širvintų krašto garbės piliečio vardas suteikiamas asmeniui pagerbti už jo išskirtinį indėlį į Širvintų krašto materialinio bei visuomenės dvasinio gyvenimo plėtros sferas.

Lietuvos Respublikos piliečiams šis Vardas suteikiamas už ypatingus nuopelnus bei pastangas ir išskirtinį indėlį į Širvintų krašto mokslo, kultūros, sporto, ekonomikos, socialinės plėtros, krašto apsaugos, visuomenės gyvenimo ir kitas sritis. Vardas gali būti suteikiamas Lietuvos Respublikos piliečiui ir bet kurios užsienio valstybės, su kuria Lietuva palaiko diplomatinius santykius, piliečiui. Garbės piliečio vardas gali būti suteikiamas ir gyvam, ir mirusiam asmeniui. Mirties atveju regalijos įteikiamos mirusiojo šeimai.
Pilietis, kuriam rajono Taryba suteikia Vardą, įrašomas į Širvintų krašto garbės piliečio knygą, jam įteikiamas Širvintų krašto garbės piliečio ženklas ir pažymėjimas.
Garbės piliečio regalijas įteikia rajono meras arba Tarybos įgaliotas asmuo.
Vardas suteikiamas valstybinių arba svarbių rajono švenčių metu.

Pirmą kartą Širvintų krašto garbės piliečio vardas buvo suteiktas 2000 m., minint Širvintų miesto 525 metų jubiliejų.

Širvintų krašto garbės piliečiai:

 

Viktoras Alekna

Gyvenimo datos:1915 03 19 – 2008 02 01
Gimimo vieta:Pašlynys (Raseinių vlsč.)
Veikla:rašytojas, literatūrologas, pedagogas
Nominacijos: Širvintų krašto garbės pilietis (2000)

Viktoras Alekna. Nuotr. iš kn. Širvintos. – Vilnius, 2000, p. 722.

Baigė Raseinių gimnaziją, 1933–1937 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavo lotynų kalbą, lietuvių literatūrą ir pedagogiką. Dirbo „Naujosios Romuvos“ žurnalo redakcijoje. Mokytojavo Raseinių žydų gimnazijoje, Alytaus, Kauno, Laukuvos gimnazijose. 1945 m. buvo suimtas, apkaltintas „tėvynės išdavimu“, nuteistas 10 m. kalėti lageriuose ir 5 m. tremties. Kalėjo Vorkutoje. Į Lietuvą grįžo 1957 m. Švenčionėliuose dirbo melioracijoje, vėliau – ūkvedžiu internatinėje mokykloje, 1960–1975 m. mokytojavo Jonavos ir Širvintų rajonų mokyklose. 1967 m. Vilniaus universitete neakivaizdžiai baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1976 m. gyveno Kantrimiškyje (Širvintų r.), nuo 1998 m. – tremtinių namuose Vilniuje [4, 9]. 1991 m., būdamas 76 metų, Viktoras Alekna tapo Lietuvos žurnalistų draugijos nariu, o 1999 m., kai jam buvo 84-eri – Lietuvos rašytojų sąjungos nariu [11]. Garbaus amžiaus rašytojas pasižymėjo nepaprastu darbštumu ir veiklumu. Puikios atminties, žvalus ilgaamžis atidžiai sekė Lietuvos visuomeninį bei politinį gyvenimą ir pats aktyviai jame dalyvavo iki pat savo mirties. Mirė Vilniuje, palaidotas Paširvinčio (Širvintų r.) kapinėse.

Alekna –  žymus Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas. Jis sudarė S. Nėries poezijos dažnumų žodyną, parengė jos „Raštų“ tritomį (Vilnius, 1984), išleido biografinę apysaką „Salomėja“ (Vilnius, 1996), dokumentuotą poetės dienoraščių, eilėraščių ištraukomis, pažįstamų atsiminimais leidinį „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ (Kn. 1-2, 1995, 1997). Kaip rašoma knygos „Akimirkos“ pratarmėje, „V. Alekna tikriausia buvo pirmas, kuris pasakė visą tiesą apie Salomėjos Nėries asmenį. Iki tol nuo sovietinių laikų buvo vengiama atvirai kalbėti apie kūrėjus, jų gyvenimas buvo savotiška paslaptis. Būtent Viktoras Alekna pradrėskė širmą į asmeninį kūrėjo gyvenimą“ [1]. V. Alekna parašė monografiją „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“ (Vilnius, 1996), dokumentinę knygą „Ūžė žalia giria“ (Vilnius, 1999) apie laisvės kovas Širvintų rajone 1940–1953 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Pilkų dienų žingsneliai‘ (Vilnius, 1997), „Saulėlydis“ (Vilnius, 2002), pasakojimą apie savo giminę ir šeimą „Ąžuolas“ [2]. Sukūrė apsakymų, dramos kūrinių, parašė atsiminimų apie Vorkutos lagerius [3]. Rinktinėje „Akimirkos“ sudėti įvairiuose leidiniuose 2005 m. spausdinti V. Aleknos straipsniai ir interviu [1]. Kai kurie iš jų parašyti ir anksčiau, bet buvo išspausdinti 2005 m., kai literatūros tyrėjas minėjo savo 90-ųjų gyvenimo metų sukaktį [11]. Išleista taip pat V. Aleknos knyga „Raseinių gimnazija, 1919-1949“ (Vilnius, 2009). V. Alekna parašė šimtus straipsnių į Širvintų rajono laikraštį ir respublikinę spaudą. Kai kurie jo straipsniai buvo spausdinti ir užsienio spaudoje [6, 9, 11].

1997 m. V. Aleknai buvo įteiktas padėkos raštas už ilgametį pedagoginį ir metodinį darbą Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus proga [4]. 1999 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ [4, 11]. 2003 m. Viktoras Alekna apdovanotas Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio premija [4]. 2006 m. vasario 16 d. už nuopelnus Lietuvai LR Prezidentas Valdas Adamkus įteikė V. Aleknai Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių [11, 12].

Biografinėje knygoje „Ąžuolas: vienos šeimos pasaka, 1854–2000“ V. Alekna pasakoja savo giminės istoriją, užsimena ir apie save, savo šeimą, pateikia nemažai nuotraukų iš šeimos archyvo [2]. Apie gyvenimą iki suėmimo, metus, praleistus sovietiniuose lageriuose, čia patirtus išgyvenimus, taip pat nelengvas dienas sugrįžus į Lietuvą pasakojama V. Aleknos knygoje „Oi, ta Vorkuta: atsiminimai, apmąstymai“ [3]. Tik stiprios dvasios žmogus galėjo atlaikyti vergiškas gyvenimo sąlygas lageryje. Tremtyje V. Alekna nemažai skaitė, kūrė, jau tuo metu, radęs laisvą valandą, pradėjo rinkti medžiagą Salomėjos Nėries dažnumų žodynui. Nemažai biografinės medžiagos yra autoriaus knygoje „Akimirkos“ [1] bei rinktinėje „Saulėta vaikystė ir jaunystė“ (Vilnius, 2011).
Apie V. Alekną rašoma leidinyje „Širvintos“ [7], žurnalisto, kraštotyrininko Jono Laurinavičiaus knygoje „Atminties ženklai: publikacijos iš „Gimtinės“ mėnraščio, 1989–2009″ (Kaunas, 2013), enciklopedijose [6, 9], periodikoje, internete.

Viktoras Alekna nemažą savo gyvenimo dalį (1964–1998 m.) gyveno ir dirbo buvusiame Širvintų valsčiuje ir Širvintų rajone, kurį laikė savu [11]. Šis kraštas priėmė po tremties sugrįžusią ir daugelyje Lietuvos vietų gyvenusią Aleknų šeimą. V. Alekna mokytojavo Bagaslaviškio mokykloje, vėliau persikėlė į Juodiškių aštuonmetę mokyklą. Čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą iki 1975 m. Išėjęs į pensiją, įsigijo sodybą buvusio Širvintų valsčiaus Kantrimiškio kaime. Čia galėjo atsidėti kūrybinei veiklai. Aktyviai dalyvavo Širvintų sąjūdininkų ir tremtinių organizacijų, o nuo 1990 m. – Krikščionių demokratų partijos Širvintų skyriaus veikloje [7]. Sukaupęs daug duomenų apie bolševizmo aukas Širvintų rajone, išleido knygą „Ūžė žalia giria: sovietų prievarta ir laisvės kovos Širvintų rajone 1940–1953 m.“ (Vilnius, 1999). Joje išsamiai rašoma apie partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, taip pat rajono tremtinius. Pateikiami ištremtų žmonių abėcėliniai sąrašai.
Didelės apimties „Valsčių“ serijoje išleistame straipsnių rinkinyje „Širvintos“ (Vilnius, 2000) spausdinama keletas V. Aleknos straipsnių: „Širvintų bažnyčia“, „Širvintų vidurinė mokykla“, „Kantrimiškio kaimas“, „Sąjūdis Širvintose“ ir kt. Be to, šioje knygoje spausdinamas V. Aleknos kartu su kitais autoriais parengtas „Įžymių širvintiškių biografijų sąvadas“, kuris buvo sudarytas remiantis V. Aleknos rankraščiu „Širvintų valsčiaus šviesuoliai“ bei kitais šaltinias. Širvintų kraštui skirtam leidiniui „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ (Vilnius, 2005) V. Alekna parašė straipsnius „Didžiosios Kovos apygardos veikla Musninkų valsčiuje“ ir „Povilas Zimkus – Musninkų valsčiaus viršaitis 1930–1940 metais“ (parašyta kartu su Gražina Zimkuviene).

2000 m. birželį, minint Širvintų miesto 525 metų jubiliejų, literatūros tyrinėtojui, rašytojui Viktorui Aleknai už aktyvią visuomeninę veiklą rajono švietimo, kultūros paveldo išsaugojimo srityse buvo suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas. Garbės piliečio ženklą ir dokumentus, liudijančius garbingo vardo suteikimą, nominantui įteikė Širvintų rajono meras Vytas Šimonėlis [5, 8].

Minint literatūrologo 90-metį žurnale „Tarp knygų“ buvo išspausdinta V. Aleknos bibliografija [10]. Papildyta V. Aleknos bibliografija buvo išspausdinta ir minint rašytojo šimtmetį („Tarp knygų“, 2015, Nr. 1, p. 39-41).

Literatūra ir šaltiniai

  1. Alekna, Viktoras. Akimirkos: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2006. – 215, [1] p.
  2. Alekna, Viktoras. Ąžuolas: vienos šeimos pasaka, 1854-2000. – Vilnius,2000. – 188, [3] p.: iliustr.
  3. Alekna, Viktoras. Oi, ta Vorkuta: atsiminimai, apmąstymai. – Vilnius, 2002. – 272, [1] p.
  4. Viktoras Alekna. Rašytojai [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2011-11-04]. Prieiga per internetą: <http://www.rasytojai.lt/writers.php?id=323&sritis=rasytojai>.
  5. Viktoras Alekna. Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2011-11-08]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.lt/lt/veikla/apie-rajona_939/garbes-pilieciai/garbes-pilieciai_977.html>.
  6. Alekna Viktoras // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997. – P. 17.
  7. Buchaveckas, Stanislovas. Mokytojas, politkalinys, kultūrologas ir visuomenininkas Viktoras Alekna: [biografija]. – Iliustr. // Širvintos. – Vilnius, 2000. – P. 720-723.
  8. Norušienė, Stanislava. Šventė tęsėsi keturias dienas ir tris naktis: [apie Širvintų miesto 525 m. jubiliejaus minėjimą, kurio metu V. Aleknai buvo suteiktas garbės piliečio vardas, p. 2]. – Iliustr. // Širvinta. – 2000, birž. 28, p. 1-3.
  9. Rakauskas, Vytautas.  Alekna Viktoras. – Bibliogr.: 2 pavad.  // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 14.
  10. Sukanka 90 metų literatūrologui, rašytojui, publicistui Viktorui Aleknai (g. 1915): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2005, Nr. 1, p. 46-48.
  11. Zemlickas, Gediminas. Atminties sergėtojas: [apie Viktorą Alekną] // Mokslo Lietuva. – 2008, vas. 7, p. 1, 10-11; ; Prieiga per internetą:<http://193.219.47.10/mokslo-lietuva/node/911?page=0%2C1>.
  12. Žemaitytė-Petrauskienė, Aldona. Gyvenimo didvyris: [apie rašytoją, publicistą, literatūros tyrinėtoją V. Alekną] . – Portr. // Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 2008, vas. 9, p. 8.

 

 

Česlovas Krivaitis

Gyvenimo datos:1921 07 18 – 2004 08 17
Gimimo vieta:Žebertonys (Kietaviškių vlsč., Trakų apskr.)
Veikla:kunigas, monsinjoras
Nominacijos: Širvintų krašto garbės pilietis (2000)

Česlovas Krivaitis. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 87.

1941−1945 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje; buvo įšventintas kunigu. 1945−1946 m. buvo vikaras Žiežmariuose (Kaišaidorių r.), 1946–1950 m. − Žilinų (Varėnos r.) parapijos klebonas, 1950−1961 m. − Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris, Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje klebonas [7]. 1957 m. prie Šv. Mikalojaus bažnyčios įkūrė (slaptai) Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregaciją [11]. Kunigo lėšomis šios bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra (skulpt. A. Kmieliauskas). Nuo 1959 m. Č. Krivaitis buvo Kaišiadorių katedros kapitulos garbės kanauninku. 1961−1979 m. − Vilniaus arkivyskupijos valdytoju [10]. Nuo 1965 m. buvo Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos sekretorius, Liturginės komisijos pirmininkas. Rūpinosi Vatikano II susirinkimo nutarimų spausdinimu, platinimu, prisidėjo prie Bažnyčios apeigyno ir Romos mišiolo pagrindinių dalių parengimo. Karmazinuose (Vilniaus r.) įsteigė rekolekcijų namus [3]. 1965 m. Č. Krivaičiui buvo suteiktas monsinjoro titulas. Mirė 2004 m. rugpjūčio 17 dieną Kernavėje. Palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje [4].

1979−2004 m. Č. Krivaitis buvo Kernavės klebonas [3, 8]. Monsinjorui atiteko tuo metu dvasiškai apleista ir materialiai atsilikusi parapija. „Bet už tai kokia garbinga vieta!“, − yra sakęs Č. Krivaitis [8]. Pilnas sumanymų ir gerų norų monsinjoras ėmėsi veiklos. Nuo 1979 m., kai Kernavės klebonu tapo prelatas Č. Krivaitis, šio miestelio seserys įsitraukė į parapijos gyvenimą [3, 12]. Klebono rūpesčiu buvo sutvarkytas bažnyčios vidus ir išorė. Sumūryta nauja šventoriaus siena su įspūdingais gotikiniais vartais. 1987 m. Č. Krivaičio iniciatyva buvo sukurtas unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje meno kūrinys – iš vietos akmenukų bažnyčios šventoriaus sienoje sudėliotos mozaikinės Kristaus kelio stotys (autorė J. Kazimiera Grišiūtė). 1987 m. iš asmeninių monsinjoro santaupų bažnyčioje buvo sukurtas ąžuolinis altorius, taip pat dvi ąžuolinės, drožiniais papuoštos klausyklos (tautodail. K. Šėža). Pastatytas parapijos administracinis pastatas, kuriame įrengta įspūdinga koplyčia ir kelios ekspozicijos. 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės proga Č. Krivaičio rūpesčiu ir lėšomis Kernavėje pastatytas kryžius „Jūs – mano rankos“, kuris simbolizuoja tikinčiųjų bendruomenės susitelkimą sprendžiant Lietuvos likimą. Č. Krivaičio iniciatyva buvo atkurta Geležinio Vilko skulptūra, tarpukario metais pastatyta Kernavės mokytojo J. Šiaučiūno, vėliau sunaikinta [1]. 2000 m. buvo pašventinta monsinjoro rūpesčiu pastatytoji granitinė „Mozės“ skulptūra (skulpt. Antanas Kmieliauskas) [5]. 2003 m. pastatytas akmeninis paminklas Vytautui Didžiajam, pirmosios bažnyčios Kernavėje fundatoriui (skulpt. Antanas Kmieliauskas). Kadangi paminklosaugininkai neleido šio paminklo statyti vytautinės bažnyčios vietoje, jis buvo pastatytas klebonijos kieme [2, 8, 15]. 1997 m. senosios klebonijos pastate buvo iškilmingai atidarytas Bažnyčios reliktų muziejus [13, 14, 15]. Č. Krivaitis rūpinosi Kernavės kraštovaizdžio išsaugojimu. 1990−1993 m. jis buvo Širvintų rajono valdybos narys [15]. Monsinjoras vadinamas Kernavės atgaivintoju ir jos išgarsintoju [4].

2000 m. birželį, minint Širvintų miesto 525 metų jubiliejų, monsinjorui Česlovui Krivaičiui už nuopelnus Širvintų kraštui, aktyvią kultūrinę, dvasinę ir visuomeninę veiklą pirmajam buvo suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas [6, 8, 9]. Šio nominacijos regalijas Č. Krivaičiui įteikė rajono meras Vytas Šimonėlis rugpjūčio 20 d., per Šv. Roko atlaidus, dalyvaujant Kaišiadorių vyskupui J. E. Juozapui Matulaičiui, kurijos kancleriui kunigui Robertui Rumšai, Širvintų dekanui kunigui Rokui Puzonui, kitiems garbingiems svečiams [1, 6, 9].

Apie Č. Krivaičio gyvenimą ir veiklą rašoma knygose: Viktoro Petkaus „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“ [10] ir „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ [11], Viktoro Aleknos „Akimirkos“ [1], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [3], „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ [15].

Literatūra ir šaltiniai

  1. Alekna, Viktoras. Tikros ir netikros sukaktys: [taip pat apie Širvintų krašto garbės piliečio vardo suteikimą monsinjorui Č. Krivaičiui] / Persp. iš: Tėviškės žiburiai, 2005, rugs. 6 (Nr. 36), p. 2, 5 // Alekna, Viktoras. Akimirkos. – Vilnius, 2006. – P. 131-133.
    2. Aliulis, Vaclovas. Sutvertas aukštiems dalykams: mons. Česlovas Krivaitis: (1921 07 20 – 2004 08 17) : [nekrologas]. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Naujasis židinys-Aidai. – 2004, Nr. 9/10, p. 497-499.
    3. Jasėnas, Justas. Krivaitis, Česlovas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 87.
    4. Krivaitis (Krivka) Česlovas. Kaišiadorių muziejus [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2012-03-05]. Prieiga per internetą: <http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Krivaitis_(Krivka)_%C4%8Ceslovas>.
    5. Krivaitis, Česlovas. Nuo Kristoforo iki Mozės: [pokalbis su Kernavės klebonu prelatu Č. Krivaičiu] / kalbėjosi Juozas Vercinkevičius. – Iliustr. // Kernavė. – 2001, liepa (Nr. 1), p. 1, 4.
    6. Česlovas Krivaitis. Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2011-12-27]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.lt/lt/veikla/apie-rajona_939/garbes-pilieciai/garbes-pilieciai_977.html>.
    7. Kviklys, Bronius. Prel. Česlovas Krivaitis. – Portr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 1. Istoriniai bruožai. Vilniaus miesto bažnyčios. – Čikaga, 1985, p. 190-191.
    8. Liktoravičius, Steponas. Pirmasis Širvintų krašto garbės pilietis švenčia tarnystės Kernavės parapijoje 25-metį: [apie kleboną prelatą monsinjorą Č. Krivaitį]. – Iliustr. // Širvinta. – 2004, bal. 10, p. 1-2.
    9. Norušienė, Stanislava. Šventė tęsėsi keturias dienas ir tris naktis: [apie Širvintų miesto 525 m. jubiliejų, kurio metu monsinjorui Česlovui Krivaičiui suteiktas garbės piliečio vardas, p. 2]. – Iliustr. // Širvinta. – 2000, birž. 28, p. 1-3.
    10. Petkus, Viktoras. Česlovas Krivaitis: [arkivyskupas, arkivyskupijos valdytojas] // Petkus, Viktoras. Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje. – Vilnius, 2002. – P. 831-832.
    11. Petkus, Viktoras. Česlovas Krivaitis: [biografija] // Petkus, Viktoras. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. – P. 271-272.
    12. Pivoras, Jonas. Atviromis širdimis – pas kiekvieną..: Jono Pivoro Armonikų muziejaus eksponatai byloja: [apie Kernavėje veikiančios inteligenčių Kristaus Karaliaus Diakonių kongregacijos seseris, kurios į parapijos gyvenimą įsitraukė 1979 m., kai Kernavės klebonu tapo prelatas Česlovas Krivaitis]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2009, bal. 4, p. 5.
    13. Pivoras, Jonas. Rekviem prelato atminimu: Jono Pivoro Armonikų muziejaus eksponatai byloja: [minint Č. Krivaičio mirties 5-ąsias metines]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2009, geg. 27, p. 5.
    14. Pivoras, Jonas. Šviesiam monsinjoro atminimui…: Jono Pivoro Armonikų muziejaus eksponatai byloja: [minint Č. Krivaičio mirties 5-ąsias metines]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2009, rugpj. 22, p. 5.
    15. Urbonas, Jonas. Monsinjoro Česlovo Krivaičio darbai Kernavėje. – Iliustr. // Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. – P. 1163-1165.

Janina Martinaitienė

Gyvenimo datos:1945-04-09
Gimimo vieta:Slabada (Ukmergės r.)
Veikla:pedagogė
Nominacijos: Širvintų krašto garbės pilietis (2015)

Janina Martinaitienė baigė Ukmergės 4-ąją vidurinę mokyklą. Prieš 50 metų gavo paskyrimą į Širvintų kraštą. Šešerius metus dirbo kaimo mokykloje Šešuolėliuose, vėliau beveik 50 metų mokytojavo Širvintose.  1987–2011 m. buvo Širvintų vidurinės mokyklos direktorė. Nuoseklus jos ir kitų mokytojų darbas lėmė, kad mokykla tapo gimnazija [1, 2].
Išėjusi į užtarnautą poilsį, puoselėja sodybą Nečionių kaime, prie Širvintos [1].

2015 m. už  puikų ilgametį, kūrybingą vadybinį ir pedagoginį darbą, švietimo naujovių diegimą, sektiną pavyzdį ugdant jaunosios kartos dorovės, pilietines ir tautines nuostatas, meilę gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai, Širvintų krašto garsinimą Lietuvoje ir užsienyje Janinai Martinaitienei suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas. Širvintų krašto garbės piliečio ženklą įteikė laikinai Širvintų mero pareigas einanti Tarybos narė Živilė Pinskuvienė [3, 4].

Apie J. Martinaitienę rašoma periodikoje, yra informacijos internete.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Baronienė, Nijolė. Vėjų pagairę pavertė ramybės sala: sodyba. – Iliustr. // Valstiečių laikraštis. – 2016, rugpj. 27, p. 7, 9.
    2. Martinaitienė, Janina. Jau 58 kartą nuskambėjo paskutinis skambutis. – // Širvinta. – 2006, geg. 13, p. 1, 4.
    3. Janina Martinaitienė. Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2017-09-14]. Prieiga per internetą: <www.sirvintos.lt/lt/apie-rajona/garbes-pilieciai/2275>.
    4. Zibalas, Romas. Širvintos šventė 540 metų jubiliejų; [taip pat apie Širvintų krašto garbės piliečio garbės vardo suteikimą J. Martinaitienei]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2015, birž. 3, p. 1-2, 6.

 

 

Marija Remienė

Gyvenimo datos:1930 03 29
Gimimo vieta:Musninkai (Ukmergės apskr., Širvintų r.)
Veikla:visuomenės veikėja, meno mecenatė
Nominacijos: Širvintų krašto garbės pilietis (2010)

Remienė, Marija. JAV lietuvių kultūros keliuose. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. baigė Hanau lietuvių gimnaziją, nuo 1946 m. – skautė. 1952 m. persikėlusi į JAV baigė Junioro koledžą Čikagoje. 35-erius metus dirbo draudimo srityje [1, 7].

Nuo jaunystės M. Remienė įsijungė į visuomeninę ir labdaros veiklą. Jau šeštą dešimtmetį vadovauja labai svarbių išeivijos institucijų finansavimą organizuojantiems fondams, komitetams, taryboms. 25 metus buvo Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios seserų kongregacijos Čikagos apygardos pirmininkė. Nuo 1983 m. – Lietuvos katalikų spaudos draugijos direktorė. Nuo 1979 m. organizuoja ir vadovauja dienraščio „Draugas“ renginiams, nuo 1997 m. – „Draugo“ valdybos pirmininkė, „Draugo“ fondo įkūrėja ir direktorė, tarybos narė. Nuo 1997 m. – Kultūros tarybos pirmininkė. Organizavo ir vadovavo Dainų, Tautinių šokių, Pasaulio lietuvių dienų koncertams, minėjimams, meno parodoms. 1997 m. ir 2000 m. dalyvavo Vilniuje vykusiame Pasaulio lietuvių Bendruomenės (PLB) Seime. Dirba Lietuvos fonde: tarybos narė (1974−1996), valdybos, pelno skirstymo komisijos, tarybos pirmininkė, garbės komiteto narė. Radijo laidų „Margutis II“ tarybos narė ir valdybos pirmininkė, Lietuvos partizanams remti globos fondo ir valdybos (1995), Lietuvos krikščionių demokratų partijos JAV rėmėjų valdybos narė (nuo 1996). Remia Lietuvos katalikiškąją spaudą. „Draugo“, „Dirvos“, „Pasaulio lietuvio“ bendradarbė [1, 2].

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dar labiau sustiprėjo Marijos Remienės ryšiai su gimtuoju kraštu. Ji nutarė atnaujinti labai apleistą tėvų ir savo gimtinės Švč. Trejybės bažnyčią Musninkuose. M. Remienės ir jos sesers Irenos Margaritos Bareikaitės pastangomis bei lėšomis buvo atliktas bažnyčios remontas, pastatytas naujas altorius ir kt. [6]. Musninkuose buvo pastatytas Šv. Mykolo Arkangelo paminklas (skulpt. Antanas Kmieliauskas) [5].
M. Remienė globoja dvi mokyklas: Musninkų (Širvintų r.) ir Bijutiškio (Molėtų r.): finansuoja moksleivių kūrybos konkursus, skiria premijas ir paramą mokyklos kultūrinėms iniciatyvoms [6].

2005–2010 m. M. Remienė padovanojo Lietuvai ir perdavė saugoti Lietuvos dailės muziejui 37 dailininko Adomo Galdiko eskizus ir piešinius, 2007 m. – keletą Adomo Galdiko (1893–1969), Adomo Varno (1879–1979), Vytauto Kasiulio (1918–1995), Pauliaus Augio (1909–1960) ir kt. dailininkų grafikos ir tapybos kūrinių, 2008 m. – Adomo Galdiko penktojo dešimtmečio pradžios piešinių albumą – 55 Lietuvos, daugiausia Žemaitijos, gamtovaizdžius [4].

  1. Remienė yra sakiusi, kad visuomeninėje veikloje ją „lydėjo ne vien šypsena, ne vien ramybė ir pasisekimai. Kartais reikėjo daug pastangų ir kantrybės su kitokią nuomonę turinčiais, kitokiom nuotaikom gyvenančiais“. Stiprino idealistinis patriotinis nusistatymas tarnauti Dievui, Tėvynei, Artimui [1].
    M. Remienė už nuopelnus įvertinta ne vienu apdovanojimu. 1996 m. Čikagoje jai buvo įteiktas Popiežiaus Jono Pauliaus II medalis „Pro Ecclesia et pontifice“ [1, 7]. 1998 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga apdovanojo I laipsnio LPKTS Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi už nuopelnus Lietuvai [1]; 2002 m. Lietuvos valstybė apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu [3]; 2008 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis apdovanojo Žvaigžde; 2010 m. Lietuvos vyriausybė suteikė Jono Basanavičiaus premiją [3].

Marija Remienė yra išleidusi musninkiečiams paskirtą autobiografinę knygą „Atsukant gyvenimo laikrodį atgal“. Joje autorė pasakoja apie savo ir savo šeimos, 1944 m. iš Musninkų pasitraukusios į Vakarus, likimą, kartu atskleisdama išeivių organizacijų veiklą. Knygoje yra skyrius „Mano gimtoji Musninkų parapija“, kuriame rašoma apie Musninkų praeitį, bažnyčios atnaujinimo darbus. Antroji knygos dalis – kelionių (po Izraelį, Egiptą, Angliją, Lietuvą, lietuvių etnines žemes) įspūdžiai, spausdinti „Draugo“ dienraštyje. Trečioji dalis – straipsniai, pasirodę įvairioje spaudoje – apie M. Remienę ir jos pačios. Leidinys gausiai iliustruotas [1]. Leidinį „JAV lietuvių kultūros keliuose“ sudaro M. Remienės atsiminimai, straipsniai. Knygos pradžioje – muziejininko Vytauto Balčiūno įvadinis straipsnis „Išeivijos kultūrininkės Marijos Remienės darbai [3]. Išleista M. Remienės sudaryta knyga „Draugui – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę“ (Vilnius, 2009). M. Remienė prisidėjo prie monografijos „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ (Vilnius, 2005) leidimo. Čia išspausdintas ir M. Remienės straipsnis apie Musninkų parapijos kleboną Roką Puzoną „Kunigas bažnyčios ir tėvynės gerovei“. Apie žymią visuomenės veikėją plačiai rašoma prof. Aldonos Vasiliauskienės straipsniuose [6, 7, 8]. Ji laikoma viena žymiausių XX a. Lietuvos moterų.

2010 m., minint Širvintų miesto 535 metų jubiliejų, visuomenės veikėjai Marijai Remienei už lietuvybės puoselėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Širvintų krašto garsinimą pasaulio lietuvių bendrijose, už ypatingus nuopelnus ir išskirtinį indėlį Širvintų krašto mokslo, kultūros, visuomenės gyvenimo srityse ir altruistinę veiklą suteiktas Širvintų krašto garbės pilietės vardas. Savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas birželio mėnesį, o Širvintų krašto Garbės pilietės regalijos M. Remienei įteiktos 2010 m. liepos 17 d. per iškilmingą savivaldybės tarybos posėdį, skirtą Širvintų miesto 535 metų sukakčiai paminėti [3, 5].

„Gimtosios žemės apdovanojimas – pats brangiausias“, − yra sakiusi nominantė [3]. Iškilmingame Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje ji kalbėjo: „Dabar, gyvenimo saulėlydyje, turiu pripažinti, kad nesukūriau didelių turtų, bet dirbau, kūriau Lietuvą svetimame krašte, ne savoje žemėje. Visa priskiriu Aukščiausiam ir savo tėveliams. Lietuvai atgavus laisvę, mano dėmesys ir parama nukreipta į tėviškę, nors nepalieku savo įsipareigojimų ir toliau Amerikoje. Šiandien aš galiu pasakyti, kad mano gimtasis kraštas jaučia mano artumą ir meilę. Esu laiminga kiekvieną kartą čia apsilankydama“  [3].

Literatūra ir šaltiniai

  1. Remienė, Marija. Atsukant gyvenimo laikrodį atgal: [atsiminimai]. – Vilnius, 2002. – 437, [1] p.: iliustr., faks.
    2. Remienė Marija. – Portr. // JAV lietuviai: biografijų žinynas. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 183.
    3. Remienė, Marija. JAV lietuvių kultūros keliuose. – Vilnius, 2011. – 607, [1] p.: iliustr., faks., portr.
    4. Remienė, Marija. Lietuva visą laiką mano širdyje: [pokalbis su JAV lietuvių bendruomenės kultūros tarybos pirmininke, mecenate M. Remiene / kalbėjosi Aldona Kačerauskienė]. – Portr. // XXI amžius. – 2006, rugs. 27, p. 3, 5.
    5. Marija Remienė. Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2012-02-13]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.lt/lt/veikla/apie-rajona_939/garbes-pilieciai/garbes-pilieciai_977.html>.
    6. Vasiliauskienė, Aldona. Apie Mariją Remienę. – Iliustr. // Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. – P. 1183-1211.
    7. Vasiliauskienė, Aldona. Lietuvos įvaizdžio puoselėtoja Marija Remienė (Bareikaitė). – Schem. – Bibliogr.: 70 pavad. // Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje: Lietuva Europos istorijos ir kultūros kontekste: Senoji/naujoji lietuvių kultūra: šiuolaikinės koncepcijos: 7-8 Pasaulio lituanistų bendrijos [tarptautinių konferencijų medžiaga]. – Vilnius, 2004. – P. 148-173.
    8. Vasiliauskienė, Aldona. Reikšmingi darbai lietuviams ir Lietuvai: apie JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkę Mariją Bareikaitę-Remienę. – Portr. // Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. – Kaunas, 2000. – P. 279-289.

Irvis Šeinius (Irvis Sheynius)

Helena Vaicekauskienė

Gyvenimo datos:1944-12-06
Gimimo vieta:Virvyčiai (Širvintų r.)
Veikla:pedagogė, Lietuvos ir Širvintų rajono politinė bei visuomenės veikėja
Nominacijos: Širvintų krašto garbės pilietis (2015), Vilniaus apskrities Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino nominacija (2007)

Helena Vaicekauskienė. Nuotr. iš kn.: Per sportą – į pilietinę kultūrą. – Vilnius, 2007, p. 25.

Helena Vaicekauskienė – tikra Širvintų krašto dukra, kilusi iš Virvyčių kaimo, gimusi eilinių kolūkiečių Stefanijos ir Prano Balsiūnų šeimoje. Mokėsi Musninkų vidurinėje mokykloje, ją baigusi, įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo geografijos ir fizinio lavinimo mokytojos specialybę. 1967 m. grįžo į gimtąją mokyklą ir dirbo septynerius metus. 1974 m. jauna mokytoja buvo paskirta Širvintų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Čia dirbdama pasireiškė kaip puiki užklasinio darbo organizatorė, įdomių renginių sumanytoja ir įkvėpėja. Ne kartą skatinta padėkos raštais, jai suteiktas LTSR švietimo žymūno vardas. 1985 m. Helena Vaicekauskienė paskirta naujai įkurtos Širvintų 2-osios vidurinės mokyklos, kuri vėliau buvo pavadinta ,,Atžalyno” pagrindine mokykla, direktore ir jai vadovavo beveik 30 metų [5]. Vadovaujant Helenai Vaicekauskienei, ši mokykla dešimt kartų buvo pripažinta sportiškiausia Lietuvos mokykla [6].

Kūno kultūros ir sporto departamente prie LR Vyriausybės nepriklausomybės dienos atkūrimo paminėjimo proga buvo pristatyta Departamento iniciatyva išleista knyga ,,Per sportą – į pilietinę kultūrą” [3]. Viena iš knygos bendraautorių – Širvintų ,,Atžalyno” pagrindinės mokyklos direktorė Helena Vaicekauskienė. Jos parašytame knygos skyriuje ,,Po pilietiškumo stogu” (p. 25-44) kalbama apie ,,Atžalyno” pagrindinės mokyklos sportinę veiklą, apie pilietiškumo, patriotiškumo ugdymo metodus, įtraukiant moksleivius į aktyvią ir mėgstamą veiklą, apie mokyklos olimpines žaidynes [3, 7].

Helena Vaicekauskienė yra Lietuvos olimpinės akademijos komiteto garbės narė. Per 46 pedagoginio darbo metus pelnyta dešimtys apdovanojimų. Tarp jų ir A. Vienuolio-Žukausko vardo Šaulių sąjungos premija už šaulių veiklos populiarinimą [1].

2007 m. „Už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje“ Širvintų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos direktorė H. Vaicekauskienė pelnė Vilniaus apskrities Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino nominacijos III laipsnio apdovanojimą [2].

2015 m., minint Širvintų miesto 540 metų jubiliejų, Širvintų krašto garbės pilietės vardas už puikų ilgametį, kūrybingą vadybinį ir pedagoginį darbą, jaunosios kartos pilietinį ir patriotinį ugdymą, švietimo naujovių diegimą, olimpinių idėjų skleidimą gimtajame krašte ir Lietuvoje, Širvintų krašto garsinimą užsienyje  suteiktas pedagogei  Helenai Vaicekauskienei   [4, 8].
Helena Vaicekauskienė yra sakiusi, kad garbingas titulas jai buvo labai netikėtas, nesijaučia esanti jo verta. ,,Dirbau rajono taryboje tada, kai garbės piliečio vardas buvo teikiamas monsinjorui kun. Č. Krivaičiui. Kokia tai buvo asmenybė! Gerai pažinojau V. Alekną, puikiai žinau M. Remienę. Ir šalia jų – aš… Tai įpareigojimas, bet kartu ir didelis džiaugsmas, pasididžiavimas. Juk mano kandidatūrą siūlė ir tvirtino savi, kraštiečiai, buvę mokiniai, bendradarbiai, kolegos. Jei mane pasiūlė, vadinasi, mokytojo profesija nėra taip jau nuvertinama ir negerbiama. Manau, kad būti mokytoju yra garbinga ir reikalinga. Prieš Garbės piliečio vardą man nublanksta visi apdovanojimai, nes tai yra saviškių įvertinimas” [5].

Apie Heleną Vaicekauskienę rašoma periodikoje, yra informacijos internete.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Bonikatas, Remigijus. Širvintų pedagogei – Antano Žukausko-Vienuolio premija. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2006, gruod. 13, p. 5-6.
    2. Didžiojo kunigaikščio Gedimino nominacijos – trims širvintiškiams: [tarp jų ir Helenai Vaicekauskienei]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2007, gruod. 19, p. 1.
    3. Per sportą – į pilietinę kultūrą. – Vilnius, 2007. – 103 [1] p.: iliustr., faks., portr.
    4. Helena Vaicekauskienė. Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2017-09-12]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.lt/lt/apie-rajona/garbes-pilieciai/2275>.
    5. Vaicekauskienė, Helena. Garbės piliečiai. Helena Vaicekauskienė. – Iliustr. // Širvis. – 2016, lapkr. 30, p. 7.
    6. Vaicekauskienė, Helena. Sutartinai dirbant pasiekiamas rezultatas. – Iliustr.// Širvintų kraštas. – 2011, gruod. 3, p. 7.
    7. Zibalas, Romas. Mokyklos direktorė – knygos bendraautorė. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2008, kovo 19, p. 6.
    8. Zibalas, Romas. Širvintos šventė 540 metų jubiliejų: [taip pat apie Širvintų krašto garbės pilietės vardo suteikimą H. Vaicekauskienei]. – Iliustr. // Širvintų kraštas. – 2015, birž. 3, p. 1-2, 6.