GAIDA-GAIDAMAVIČIUS PRANAS (1914 01 26)
Gimė Bajorų k., Želvos vlsč. Kunigas, visuomenės veikėjas, teologijos daktaras, žurnalistas. 1924-1927 m. mokėsi Širvintų vid. m-kloje. 1937 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. 1938-1940 – vikaras Širvintose. Organizavo katalikišką jaunimą, angelaičius, pavasarininkus, bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje („Ryte“, „XX amžiuje“, „Židinyje“, „Naujoje Romuvoje“). 1950 m. išvyko į Kanadą. 1950-1952 m. dėstė filosofiją Mont-Laurier (Kvebeko provincija) kunigų seminarijoje. 2002 m. apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 2010 m. Gaida-Gaidamavičius grįžo į Lietuvą. Išleido knygas: „Išblokštasis žmogus: benamio likimo perspektyvos“ (1951), „Milžinas, didvyris, šventasis: žmogiškosios pilnaties vizija“ (1954), „Didysis nerimas: žvilgsnis jieškančion žmogaus širdin“ (1961), „Krikščionis tarp kolektyvizmo ir individualizmo“ (1974), „Nemarus mirtingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis: ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas“ (1981), „Raštai“ (1996). Kartu su kunigu V. Mankeliūnu išvertė iš vokiečių kalbos knygą „Jaunos sielos auklėjimas“ (1935).