Musninkai

Rugpjūčio 8 dieną jaukioje aplinkoje, Musninkų varpinėje, vyko kraštiečio, rašytojo, prozininko Viktoro Brazausko 80-ųjų gimimo metinių paminėjimas ,,Po Dievo padu“,  kurį organizavo Musninkų ir Vileikiškių filialų vyr. bibliotekininkės Janė Rolienė ir Aldona Sakavickienė.

„… žmogaus, žiogo ar skruzdės likimas ir viskas, kas vyksta danguje ir žemėje – po Dievo padu…“ – sako V. Brazausko apsakymo ,,Šieno kvapas“ herojus Petras savo sūnui. Belieka tik patvirtinti – tikrai taip… Visi mes bejėgiai prieš lemtį… – tokius rašytojo žodžius renginio pabaigoje perskaitė renginio vedančioji Sonata Žilinskienė.

Rašytojo kūrybą apžvelgė Steponas Mažrimas, o apie gyvenimo kelio vingius, rašytojo tėvelius, sodybą, apie V. Brazausko eiles jautriai kalbėjo asmeniškai jį pažinojusi Audronė Janušauskienė.

Į renginį atvyko ilgametė rašytojo draugė Renata Baradinskaitė. Ji prisiminė jų pažintį, kaip Žirmūnuose, rašytojo bute, rinkdavosi poetai, rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, buvo skaitoma kūryba, eilės, diskutuojama iki paryčių. Atvažiuodavo ji ir į V. Brazausko tėviškę, Taučiulius, praskaidrinti jo vienatvės, padėti nudirbti kaimo darbus.

Klasės draugas Leonas Vaicekauskas pasakojo, kad jis metais vyresnis, tačiau dėl lūžusios kojos liko antriems metams. Jis prisiminė, kaip jie kartu užsidirbdavo pinigų – subūrę grupelę važiuodavo po kaimus ir rengdavo pasirodymus. Taip ne kartą yra tekę nuvažiuoti ne vieną kilometrą dviračiais. Leonas džiaugėsi, kad šiais metais sukanka 60 metų, kai Viktoras ir jo klasės draugai baigė Musninkų mokyklą. Net penki jų atvyko prisiminti draugo: Elena, Vlada, Irena, Alina ir Leonas.

Pasakojimus jautriai apipynė Musninkų jaunimo dainos ir muzika. Kęsmina Garbatavičiūtė, Greta Paulauskaitė, Gabrielė Morozovaitė ir Tadas Imbrasas.

Po renginio skirstytis niekas neskubėjo: čia buvo galima apžiūrėti bendradarbės, Lapelių filialo vyr. bibliotekininkės Janės Stravinskienės, tapybos parodą, pavartyti išleistas rašytojo V. Brazausko knygas, pasklaidyti jo rankraščius, kurių nebesuspėjo išleisti. Aplankytas rašytojo kapas, uždegtos žvakutės.

 

Apie Viktorą Brazauską

Prozininkas Viktoras Brazauskas Viktoras gimė 1941.01.30., Širvintų r., Taučiulių k. Mirė 2005.11.11. Palaidotas Musninkų miestelio kapinėse Širvintų rajone.

Mokėsi Vileikiškių septynmetėje mokykloje. Baigęs Širvintų rajono Musninkų vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, tarnavo sovietinėje armijoje bei kariniame jūrų laivyne. Atlikęs karinę tarnybą, 1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo M. Mažvydo bibliotekoje, laikraščių „Literatūros ir meno“, „Gimtojo krašto“ redakcijose.

Nuo 1976 m. – LRS narys.

Kūrybinį kelią rašytojas Viktoras Brazauskas pradėjo eilėraščiais, kuriuos spausdino rajono laikraštyje, vėliau − „Komjaunimo tiesoje“, „Lietuvos pionieriuje“, „Moksleivyje“. Rašytojas su didele pagarba minėjo pirmuosius savo literatūros mokytojus, poetus Paulių Širvį, Vincą Giedrą. Kiek vėliau, jau besimokydamas Vilniaus universitete, pradėjo rašyti prozos kūrinius.

1970 m. išleido apsakymų rinkinį „Vasaros muzikantai“, 1976 m. išėjo V.Brazausko knyga „Antrąkart gimę“, o 1984 m. išleista jo knyga „Nežinomų artistų gyvenimas“. Parašė kūrinių vaikams – 1991 m. išleista knygelė „Kamanių pieva“. Viktoro Brazausko kūryboje vyrauja kaimo tematika. Viena svarbiausių problemų – kaimiečio išėjimas į miestą ir su tuo susijęs kartų konfliktas. Šios problematikos kūriniuose perteikiami kaimo ar mažo miestelio senosios kartos žmonės, jaunoji karta įtraukiama į kolizijas.

Kūryboje šmėkšteli sovietmečio realijos – melioracija, prievartinis iškeldinimas į gyvenvietę. Jo kūryboje neretos pokario „klasių kovos“ reminiscencijos, dažniausiai pateikiamos vaiko žvilgsniu. Kūryboje tęsiama epinio pasakojimo tradicija. Stilius lakoniškas, mėgstama situaciją apibūdinti ar veikėją charakterizuojanti detalė. Siužeto pagrindu  imamas krizinis žmogaus gyvenimo momentas, kuriame atsiskleidžia veikėjo vertybių sistema.

Moraliniu angažavimusi Viktoro Brazausko kūryba siejasi su J. Biliūno proza. 1998 metais išleistame apsakymų rinkinyje „Pono Adomo odisėja“  gana tiesmukai vaizduojamos Nepriklausomos Lietuvos realijos.

2000 m. išleista apsakymų rinktinė „Po Dievo padu“.

1985 m. Viktorui Brazauskui skirta Žemaitės literatūrinė premija už knygą „Nežinomų artistų gyvenimas“.

 

          „Paklausti, kur gyvenate, nesakykite, jog toj ar anoj gatvėj, sakykite – tikėjime. Gyvenkime tikėjime. Mąstykim, kokie esame, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas, neštų vaisių. Pakelė, kelias – čia nuolat vyksta judėjimas, nuolat kas nors praeina, žiūrėk, sumindys sėklą, o kas liks nesumindyta, dangaus paukščiai sules, nebus galimybės sėklai išdygti. Pakelių žmogus – tai tas, kuris visu savo gyvenimu, visais darbais, mintimis susikoncentruoja ties praeinančiais dalykais. Pakelės žmogus niekada nebus dvasiniam gyvenimui vaisingas. Nebūkite pakelių žmonės.“

                                                                             Vyskupas Vincentas Sladkevičius

          2021-ieji metai Lietuvoje paskelbti kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais.

          Vincentas Sladkevičius – vos antrasis Lietuvos kardinolas. Nuo savo pirmtako, gyvenusio prieš daugiau nei 350 metų, skyrėsi kaip diena nuo nakties. Pirmasis kardinolas Jurgis Radvila, kilęs iš galingos didikų giminės, studijavęs Romoje, turėjęs artimų ryšių su pačiu popiežiumi ir jo aplinka. Vos 18-os tapęs vyskupu, o 27-erių  – kardinolu. Nepatyręs skurdo ir vargo. 

           Tuo metu antrojo Lietuvos kardinolo biografija – gerokai kuklesnė. Vincentas Sladkevičius gimė 1920 m. rugpjūčio 20 d. Kaišiadorių rajone, Guronyse, paprastoje neturtingoje šeimoje. Anksti neteko tėvo. Patyrė keletą okupacijų ir nuolatinį sovietų valdžios spaudimą. Baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas į kunigus 1944 m. Tarnavo provincijoje, nedideliuose miesteliuose ir kaimuose. Tapo kunigų seminarijos prefektu ir dvasios tėvu. 1957 m. įšventintas Kaišiadorių vyskupu ir iš karto ištremtas į kitą Lietuvos pusę, protestantišką kraštą. Į Kaišiadoris pagaliau atsikėlė tik 1982 m. Popiežiaus kardinolu paskirtas 1988-aisiais. Taip pat buvo Kauno arkivyskupu, Lietuvos vyskupų  konferencijos pirmininku. Po sunkios ligos mirė 2000 metų  gegužės 28 dieną.

         Lietuvai ir Bažnyčiai atsidavusio žmogaus atminimui, Musninkų filialo vyr. bibliotekininkė parengė kelis stendus su kardinolo Vincento Sladkevičiaus biografija, kurie dabar eksponuojami Musninkų Šv. Trejybės bažnyčioje. O Musninkų klebonas Marius Talutis paminėti šio žmogaus metus pasiūlė Musninkų  Šv. Trejybės bažnyčioje, sekmadienį, per Šv. Trejybės atlaidus. J. Rolienė, J. Jankauskienė ir A. Daubaraitė prieš Šv. Mišias priminė kardinolo Vincento Sladkevičiaus nueitą nelengvą gyvenimo kelią, pasidalino kardinolo įpėdinio, Kaišiadorių vyskupo emerito Juozo Matulaičio prisiminimais.

Musninkų filialo vyr. bibliotekininkė Janė Rolienė

Bet nemiega seklys ir suklumpa bėglys,

Švininės mirties parklupdytas…

Guli jaunas, stiprus, bet negyvas žmogus,

Pasirinkęs sau knygnešio kelią.

Teka kraujas tamsus per knygelių lapus

Ir užlieja lietuvišką žodį…

     Kovo 16-oji kalendoriaus lapelyje įrašyta kaip Knygnešio diena. Tą dieną 1846 metais gimė Jurgis Bielinis – knygnešys, sukūręs nelegalų lietuviškos spaudos platinimo tinklą. Šią dieną pagerbiami žmonės, lietuvių kalbos draudimo metais, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, platinę lietuviškas knygas.

     Kiekvienoje apylinkėje, kaime atsirasdavo šių drąsių, pasiaukojusių Lietuvai ir gimtai kalbai žmonių. Nemažai tokių, vyrų ir moterų, buvo ir Širvintų rajone. Musninkų apylinkėse labiausiai pasireiškę šie knygnešiai: J. Aleksandravičius, V. Dubietis, A. Jankulis, K. Jokantas, A. Naneškevičius,  J. Kancleris, kunigas J. Šimkūnas.

   Knygnešys Juozas Kancleris gimė 1860 metais, rugsėjo 9 dieną,  Musninkuose. Gyveno Kaimynėlių kaime. Jo namuose dažnai lankydavosi rašytojas Ignas Šeinius. Savo kūrinyje ,,Vasaros vaišės“, viename skyriuje,  rašytojas Ignas Šeinius sukūręs knygnešio Juozo Kanclerio prototipą, pavadinęs jį Juozu Eidimtu. Knygnešys palaidotas Musninkų kapinėse.

Musninkų  bibliotekoje paruošta spaudinių ir knygų paroda, skirta Knygnešio dienos paminėjimui ir kovo 16-ą aplankytas knygnešio Juozo Kanclerio kapas bei uždegta žvakutė.

 

                                                                    ŠVB Musninkų filialo vyr. bibliotekininkė J. Rolienė

 Vasario 16-oji  – nacionalinė Lietuvos šventė, skirta 1918-aisiais Lietuvos Tarybos signatarų pasirašytam  Lietuvos nepriklausomybės aktui paminėti. Dokumentą pasirašė 20 signatarų.  Vienas iš jų, kunigas Alfonsas Petrulis, palaidotas Musninkų Šv.  Trejybės bažnyčios šventoriuje. Čia  kiekvienais metais vyksta šios dienos paminėjimas.

Šiais metais Musninkus aplankė viešnia iš Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, kanclerė Algė Budrytė. Kanclerė padėjo gėlių puokštę ant Alfonso Petrulio kapo ir perskaitė Prezidento Gitano Nausėdos linkėjimą bendruomenei.  Visi uždegėme žvakutes. Klebonas sukalbėjo maldą ir pakvietė sugiedoti Lietuvos Respublikos himną bei sudainuoti dainą   „Lietuva brangi.“

Renginyje dalyvavo Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos atstovai, Musninkų seniūnijos seniūnė, Birutė Jankauskienė,  Musninkų bibliotekos bibliotekininkė, Musninkų ŠV. Trejybės bažnyčios klebonas M. Talutis ir seminaristas T. Dikčius.

Musninkų bibliotekoje surengta parodėlė,  skirta šiai datai paminėti.

 

 

 

    Širvintų viešosios bibliotekos  Musninkų filialo vyr. bibliotekininkė J. Rolienė

 Gruodžio mėnesį Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka organizavo virtualius susitikimus su  kupina fantazijos vaikų ir suaugusiųjų knygų rašytoja Renata Šerelyte.

Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 6-7 klasių mokiniams gruodžio 7 d.  rašytoja kalbėjo apie knygų seriją „Krakatukai“.

„Krakatukų pievelė“ atejo iš vaikystės. Tame labiausiai kalta rašytoja Tuvė Janson, kurios knygą ji perskaitė tada. Jai patiko Saugus slėnis, knygos herojai. Iš vaikystės prisiminimų ir gimė Krakatukai. Krakatukai – tai gudobelės uogos, kurias valgydavo vaikystėje, Bėgdavo jų skinti ir tai buvo stebuklingos uogos.

Bet kuris linksmos fantazijos gerbėjas norėtų skaityti apie uogas?. Tai būtų nuobodu. Gyvenimas Krakatukų pievelėje buvo labai ramus ir nuobodus. Toks ramus, kad rytais rasos lašelių kapsėjimas virsdavo girdima muzika. Čia gyveno ramus, geraširdis vyriškis Birbindonas, jo draugas Tešlius – žmogelis iš tešlos, bambeklė musė Buntė, Maumas, keletas jūros kiaulyčių. Niekas negalėtų teigti, kad pievelėje gali vykti kažkas ypatingo, įdomaus.

Tačiau vieną dieną visą ramų gyvenimą sujaukė atklydėlė. Tai buvo didžiaausė senė. Jos ausys buvo neregėto dydžio. Ši senė turėjo tikrai lakią fantaziją, savo pasakojimais apie jūrų laivynus, piratus ir cukranendrių plantacijas įtikino Tešlių, kad iš tikrųjų šiuos nuotykius yra patyrusi ir kad esanti ne iš „kelmo spirta”. Šie pasakojimai ir apvertė visą tylų pievelės pasaulėlį, nes kaip sakė senė „pavojai seka iš paskos kaip rykliai paskui vergų laivą”. Tada ir prasidėjo nuotykiai. Didžiaausė senė yra knygos ryškiausias veikėjas – įdomus, paslaptingas, apgaubtas paslapties skraiste, turintis ir neigiamų bruožų. Spygliuotoji baidyklė persekioja senę, neduoda jai ramybės. Kodėl? Gal nori kaip nors įspėti, pamokyti. Na, o norint viską sužinoti, reikia perskaityti visas šios serijos knygas.

 Su šia serija užaugo visa skaitytojų karta.  

– Smagu, kai prieina išlakus vaikinas ir sako, jog yra „Krakatukų“ gerbėjas. Nustembu, bet juk visa karta jau išaugo su tomis knygelėms. Kritikai man priekaištavo, kad ten per daug veiksmo. Gal todėl ji taip patikdavo berniukams. Pati žiauriai nemėgstu prozos, kur daug statiškų gamtos aprašymų, ilgų, nepagrįstų dvasinių išgyvenimų per tris puslapius, – pasakojo rašytoja.

Rašytoja sakė, kad jau atsisveikino su Krakatukų serija ir leidykloje guli nauja knyga, kuri bus išleista jau greitai, tačiau ji paliko paslaptyje, kokia tai bus knyga.

Ji džiaugėsi, kad jos kūryba pateko į Literatūros žinovų sudarytą Šimtmečio knygų šimtuką. Tai romanas „Ledynmečio žvaigždės“.

Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 11-12 klasėms  gruodžio 15 d.  rašytoja pristatė knygą „Pro rūdijančią naktį“. Ši knyga parašyta dienoraščio forma, ir tai pasiteisino, nes dauguma partizanų rašė dienoraščius. Nors Antanas Kraujalis, paskutinis  Lietuvos partizanas, nerašė dienoraščio, bet tai galėjo būti, todėl knygos herojė  Adelė, kuri gimusi 1970 m., rašo dienoraštį, ir jie tarsi  kalbasi kiekvienas apie savo laiką. Viskas baigiasi 1990 metais, tačiau Adelės  sąmonėje lūžio nėra, ji lieka dar nesupratusi, koks laikas atėjo kartu su Nepriklausomybe. Knygoje pasakojimo gijos susikerta ir veikėjai rašo tarsi savo istoriją. Rašytoja, rašydama šį kūrinį, rėmėsi tikrais faktais, tačiau romanui reikalinga meninė raiška, ir tai padaryti įgalino dvigubas pasakojimas iš dienoraščių.

Anot rašytojos, ši knyga „pagrįsta paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo faktais“.  R. Šerelytės knyga šių dienų skaitytojams, ypač jaunimui, turi atverti akis į dar vieną skausmingą žaizdą, pokario Lietuvos žemėje įsigalėjus sovietiniam barbarizmui.  Tame laikotarpyje, tiek patriotizmo,  kad galėtų būti parašytas  tautinis epas, tačiau patriotinė tematika labai retai rašytojų pasirenkama.

Renata Šerelytė, parašiusi šią knygą, nupynė atminimo vainiką iš paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio, jo artimųjų ir savo alter ego – mergaitės Adelės – dienoraščių. „Dienoraščiai“ apima gana ilgą mūsų tautos laikotarpį: 1928–2019 metus. Antano dienoraščiai, pradėti Kaniūkų kaime vaikystės metais, nutrūko 1965 m. kovo 18-ąją. Jie kaip testamentas liko ateities kartoms.

Paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis slapstėsi iš pradžių lyg pajuokdamas savo gaudytojus, apsirengęs moterišku apdaru, pasisukinėdavo ir po miestelį, šaipydamasis iš KGB darbuotojų. Rūstėjo laikas, Lietuvos kaimuose, miesteliuose vis giliau įsišaknijo ir  įsigalėjo komunistinė tvarka. A. Kraujelis turėjo iškeliauti į miškus, glaustis pas žmones, slapstytis, rūdyti naktų tamsoje. Taip ėmė pintis jo ir jo artimųjų, jo gaudytojų keliai takeliai. Net artimas jo draugas ar pažįstamas kėsinosi jį nužudyti… Jis nusižudė, kai jį 1965-tais metais apsupo saugumiečiai. 2019 m. Vilniuje, Našlaičių kapinėse, buvo atrastas kagėbistų paslėptas A. Kraujelio kūnas.

Knygoje „Pro rūdijančią naktį“, rašytoja, pajėgusi pajausti ir ištverti deginantį kankinių skausmo svorį, tarsi gyvena jų gyvenimą ir tai sukuria tikrovės jausmą. Anot rašytojos, tai be galo sunku.

 Susitikimų akimirkos bus atgaivintos filmuotoje medžiagoje jau netrukus.

Džiaugiamės bendradarbiavimu su Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija, dėkojame mokytojoms Zinaidai Palionienei, Snieguolei Urbanavičienei, Audronei Janušauskienei ir mokiniams, dalyvavusiems užsiėmimuose.

 Susitikimai  vyko vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“. Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

 

Dalia Taparauskienė, Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos projektų vadovė

 

 

 

 

 

 

„Poezijos pavasaris“ – tarptautinis poezijos festivalis, iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys Lietuvoje, rengiamas Lietuvos rašytojų sąjungos. Jame savo kūrybą skaito Lietuvos ir užsienio poetai, dalyvauja aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai.

Festivalis rengiamas kasmet nuo 1965 m. Per keletą dienų įvyksta daugiau kaip 50 susitikimų, kurie sutraukia klausytojų iš visos Lietuvos. Kiekvienais metais išleidžiamas naujų eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachas „Poezijos pavasaris“. Vainikuojamas „Poezijos pavasario“ laureatas. Šiųmetinio 56-ojo Tarptautinio poezijos festivalio laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“. Poezijos ir meno mylėtojams per kelias savaites pristatoma išsami šiuolaikinės lietuvių ir pasaulio poezijos panorama. Poezijos pavasaris tampa vis ryškesniu literatūriniu renginiu.

Skrisdama per visą Lietuvą, šiais metais „Poezijos pavasario“ paukštė nutūpė mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje Musninkuose ir saulės bei žalumos apjuostose Širvintose. Poezijos paukštė, iš pradžių nutūpė medžių šnarėjimo, paukščių čiulbesio apsuptame Musninkų varpinės kiemelyje. Vėliau, suskleidusi sparnus Širvintose, Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos ir Kultūros centro vidiniame kiemelyje, kvietė poezijos mylėtojus susiburti ir pasiklausyti gražiausių eilių. Svečiai ir dalyviai mėgavosi ne tik gražiomis eilėmis, bet ir jaukiu saulės prieglobsčiu. Renginį vedė poetas, filosofas Liutauras Degėsys.

Svečiavosi: poetas, vertėjas Vytas Dekšnys, lietuvių poetas ir prozininkas Julius Žėkas, poetas, filosofas Liutauras Degėsys.

Išskirtine savo kūryba pamalonino poetas, filosofas Liutauras Degėsys, kuris skaitė eilėraščius iš savo poezijos rinktinės ir pasidalijo naujausia kūryba. Užsienio poetų verstas eiles skaitė Vytas Dekšnys, kuris išskyrė savo verstus ir sau artimus kūrinius. Poeto ir prozininko Juliaus Žėko kūryba užbūrė savo atvirumu ir jautrumu. Julius Žėkas savo kūrybą užbaigė grodamas dambreliu. Susirinkusieji išgirdo gražiausias eiles, kurios kiekvienam suteikė progą atsipalaiduoti, pasimėgauti užliejusia kūrybos versme.

Festivalio metu muzikinius intarpus Musninkuose atliko musninkietis Tadas Imbrasas, Širvintose –  širvintiškė mokytoja Ligita Varaneckienė.

Svečiams buvo įteiktos Širvintų rajono savivaldybės atminimo dovanos. Festivalio dalyviai džiaugėsi šiltu ir svetingu priėmimu, dėkojo visiems susirinkusiems ir organizatoriams. Bibliotekai buvo padovanoti „Poezijos pavasario“ leidiniai.

Ugnė Trumpickaitė