Širvintų VB

Vaikų literatūros skyriuje eksponuojama Širvintų pradinės mokyklos keramikos būrelio mokinių darbeliai „Maži kalėdiniai stebuklai“ (mokytoja Ramunė Virbickaitė).

Šv. Kalėdų laukimas yra ypatingas metas, apie tai byloja ne tik istorija, bet ir mūsų senolių išmintis, tradicijos. Išganytojo gimimas yra viena gražiausių švenčių metuose. Tai atsispindi ir mokinių lipdiniuose. Jie lipdė ne tik naktį prakalbėjusius gyvūnus, bet ir Beatliejaus žvaigždes, Prakartėles. Šie vaikų darbai skirti šiai gražiai ir iš tiesų labai prasmingai, dvasinio susikaupimo ir rimties šventei.

 

 

Širvintos jau ruošiasi gražiausioms metų šventėms. Gražus vakaras „Advento belaukiant“ sukvietė širvintiškius į susitikimą su etnologe, laidos „Duokim garo“ vedėja Loreta Sungailiene. Ji susirinkusius pasitiko su mūsų protėvių palikimo daina „Ant lauko žvakelė žibėjo“, kurią atliko kartu su atlikėju, aktoriumi Vaidu Lengvinu.

          „Liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga. Adventas – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams, todėl ir įvairių draudimų būdavę apstu.

 Sakoma, kad žiema per Adventą stato savo tiltą. Eisime netrukus patys tuo tiltu. O gal net važiuosime? Pirmąją savaitę keturi žirgai, vėliau, trys, tada du ir liks tik vienas – jie trauks mūsų visų metų gyvenimą, darbus, įspūdžius. Kartu su tai žirgeliais ir mes artėsime prie metų pabaigos. Visą tą laiką – susikaupę, rimtai. Mano širdis jau ruošiasi visom prasmėm – ir Išganytojo gimimui, ir širdies atsivėrimui, trumpiausios dienos – ilgiausios nakties momentui, kai keletą parų Saulė būna viename taške – nuo gruodžio 22d. iki 26d. ir po to pradeda judėti, dienos pradeda ilgėti…“, – vakaro metu pasakojo Loreta Sungailienė.

Vakaro viešnia papasakojo ne tik apie švenčių laukimą, tradicijas, Adventą, šv. Kūčias ir šv. Kalėdas, bet ir kartu su susirinkusiais dainavo lietuvių liaudies dainas, šoko tradicinius ratelius, žaidė vaikų kadaise žaidžiamus žaidimus, „metė“ taip mūsų tradicijose būdingus burtus. Šiltas vakaras neapsiėjo ir be lietuviškojo Kalėdos. Seniau mūsų proseneliai, seneliai persirengdavo Kalėda ir atėję į namus sveikindavo visus su šventėmis. Buvo paprotys berti trupinius, grūdus, sėklas. Ir tie pabirę trupiniai skriedavo kartu su linkėjimais – skalsos, ramybės, sveikatos ir t.t. Labai svarbu buvo ir koks oras šv. Kūčių dieną. Jei saulėta – tai metai bus geri, jeigu ne – nelabai. Oro prognozės labai svarbios buvo ūkininkams, bitininkams.  O  vakarui baigiantis visus namo išlydėjo taip pat su lietuvių liaudies daina „Už Girių Girių“, linkėdama visiems susikaupimo ir ramaus laukimo.

Renginys vyko bibliotekai vykdant projektą „Etnokultūrinio paveldo sklaida Širvintų rajono bibliotekose“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

Ugnė Trumpickaitė

„TYLOS SODAI“ – poezijos ir muzikos improvizacijų spektaklis, sukurtas pagal aktorės ir scenarijaus autorės Birutės Mar mylimų lietuvių poetų – Donaldo Kajoko, Jono Strielkūno, Reginos Katinaitės – Lumpeckienės, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio ir pačios Birutės Mar eiles. Spektaklyje skamba netikėtų dermių kompozitoriaus Antano Kučinsko sukurtas garso takelis, birbynininko Egidijaus Ališausko muzikinės improvizacijos.

Svečiai susirinkusius apgaubė išskirtiniu poezijos ir muzikos švelnumu, trapumu ir suteikė galimybę leistis į nepaprastą kelionę… Žymių Lietuvos poetų eilėraščiai leido mintimis nukeliauti kitur, pabūti  su savo mintimis, pasimėgauti buvimu čia ir dabar… pasimėgauti buvimu tik toje akimirkoje, kai laikas ir viskas aplinkui sustoja… „mes taip skubame, pabūkime šį vakarą kartu, tegu tai būna tarsi bendra mūsų visų meditacija su eilėraščiais ir muzika“, – sakė aktorė Birutė Mar.

Susirinkusieji su malonumu leidosi į šią kelionę, kurioje buvo girdimas kiekvienas atodūsis, lėtas tylus kvėpavimas, širdies dūžis.

 „Mūsų programa „TYLOS SODAI“ yra sukurta pagal mano mylimų poetų eiles. Visada norėjau skaityti savo ir kitų kurtas eiles skambant gražiai muzikai. Egidijus Ališauskas yra vienas iš geriausių Lietuvos birbynininkų ir jo gražus instrumentas – birbynė, tokia lietuviška fleita labai dera su poezija. Kodėl „TYLOS SODAI“? Man visada regėjosi iš kur ateina ta poezija? Visada turi labai labai nutilti ir pabūti su SAVIMI, kad parašytum vieną ar kitą eilėraščio eilutę. Ir tikriausiai visa poezija, pasak Donaldo Kajoko, ateina iš TYLOS. Visi eilėraščiai yra kažkur erdvėje ir kai poetas nutyla, susikoncentruoja gali išgirsti tas eilutes ir belieka tik jas užrašyti. Ir dar kodėl TYLOS SODAI, nes… man poezija visados prasidėdavo iš tylos – iš ten ateina kitokie žodžiai. Žodžiai, kuriais tyliai ištariame tai, kas svarbiausia. Taip gimsta eilėraščiai – popieriuje ir scenoje…“ susirinkusiems sakė aktorė Birutė Mar.

Vakaras buvo nepaprastai ramus, nors už lango ir šaltas ruduo. Eilėraščiai apie angelus, meilę, viltį, šv. Kalėdų laukimą leido mums visiems pabūti tikrų tikriausiame, užburiančiame Tylos Sode.

Renginys vyko bibliotekai vykdant projektą „Kelionė link dvasios stiprybės ir gyvenimo pilnatvės“, kurį finansuoja Kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

Ugnė Trumpickaitė

Juozas Baltušis (1909–1991) – žymus Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. Keliolikos knygų autorius, iš kurių bene svarbiausios – „Sakmė apie Juzą“ (1979), „Parduotos vasaros“ (1957–1969), „Tėvų ir brolių takais“ (1967), „Su kuo valgyta druska“ (1973–1976) ir kt.

Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko knygos Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ pristatymas. Pristatyme dalyvavo literatūros kritikas Valentinas Sventickas, o ištraukas iš knygos skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius. Muzikinį sveikinimą padovanojo Širvintų meno mokyklos mokiniai ir mokytojai. Lyriškai smuikais griežė mokytoja metodininkė Asta Cicėnienė ir jos mokinė Adrija Redeckaitė. Nuostabius kūrinius atliko violančelininkų ansamblis, kuriame groja: Greta Cikanavičiūtė, Inesa Radzevičiūtė, Pijus Varaneckas, Aleksandras Bissekerskyj, Petras Šniūrevičius. Vadovas – Valdas Povilaitis, koncertmeisteris Gintaras Pauliukonis.

Juozo Baltušio literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai ištirpsta aptariant rašytojo politines preferencijas ir laikyseną sovietiniais laikais, ypač Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Praėjus 25 metams nuo rašytojo mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad Juozas Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą.

Pirmasis dienoraščių tomas apima 1970–1975 m. Jame veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai. Šioje knygoje neabejotinai įdomūs J. Baltušio sutiktų literatūros žmonių vertinimai, literatūrinių, kultūrinių, visuomeninių įvykių interpretacija.

Svarbus aspektas, atsiskleidžiantis rašytojo Juozo Baltušio dienoraščiuose, yra pati klasiko asmenybė ir gyvenimas. „Rašytojo pajėgumas sulaukus septintojo gyvenime dešimtmečio atrodo neįtikėtinas. Vienų metų pabaigoje jis užrašo per metus prirašęs 300 puslapių. Tačiau – dar pridėkime pradėtą rašyti kūrinį, patį dienoraštį, dar knygų įvadus, straipsnius, recenzijas… O dar dalyvavimas literatūros vakaruose, kalbos, privalomi susirinkimai, sesijos, mielų žmonių lankymas, spektakliai ir filmai… Dar ir intymūs pasimatymai, kelionės tarp Vilniaus ir Kauno. Kaip vienas žmogus gali tiek padaryti? Tiesa, J. Baltušis keldavosi pusę 6 ryte, o guldavosi paryčiais ir nebūtinai blaivus… Jis – tikrai visokių pajėgumų gigantas“, – pasakojo literatūros kritikas  Valentinas Sventickas.

Renginys vyko bibliotekai vykdant projektą „Kelionė link dvasios stiprybės ir gyvenimo pilnatvės“, kurį finansuoja Kultūros taryba, LR kultūros ministerija.

Ugnė Trumpickaitė