Lėlių teatras iš arti su aktore Elvyra Piškinaite

Rugsėjo 16 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko kūrybinis užsiėmimas „Lėlių teatras iš arti“, kurį vedė kraštietė, teatro ir kino aktorė Elvyra Piškinaitė. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos pradinukai klausėsi apie lėlių teatrą ir lėles, kokių rūšių jų būna.

 „Mano vardas Elvyra. Aš dirbu „Lėlės“ teatre jau 40 metų. Tai yra vienintelis teatras, kuriame aš dirbu nuo tada, kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją. Noriu jums šiek tiek papasakoti apie lėlių teatrą ir lėles. Teatrai yra skirtingi ir lėlės yra skirtingos. Jos skirstomos į kategorijas nuo paprasčiausių iki sudėtingesnių. Lėlės klasifikuojamos pagal jų valdymą. Yra stalo, pirštininės, gabitinės, marionetės lėlės. Užsimovus ant rankos pirštinę, teniso kamuoliuke padarius skylutę ir tą kamuoliuką užsidėjus ant pirštinėto piršto, pasigamini paprasčiausią teatro personažą. Šešėlių teatre dar paprasčiau, nes lėles pasigamini iš popieriaus. O dar lengviau, kai šešėlių teatrą sukuri tik rankomis ant sienos. Tereikia tik pasišviesti prožektoriumi ir rankų pagalba kurti teatrą. Yra dar viena lėlių rūšis – gabitinės lėlės. Lazdelinių gabitinių lėlių mechanizmas leidžia joms judinti galvą, rankas, jos gali atsisėsti, atsiremti,  galima jas aprengti, padaryti šukuoseną. Gabitinės lėlės valdomos iš apačios, kai aktorius pasislepia po scena esančioje duobėje. O pačios sudėtingiausios yra marionetės. Šios lėlės gali turėti virš keturiasdešimt siūlelių, gali būti didelės, gali būti ir labai mažos. Marionetės aktoriui lėlininkui yra aukštasis pilotažas, nes jas techniškai valdyti yra labai sunku. Reikia daug įdirbio. Dar vienas dalykas, kurį lėlių teatre mes naudojame – miriorama. Tai iš daugybės piešinių sudarytas vaizdas, kuris juda sukant rankenėlę. Dėžėje rankenėle keičiama panorama, tarsi senoviško televizoriaus prototipas.  Todėl tai yra pradžia to, iš ko atsirado animaciniai filmai“, – susitikime pasakojo aktorė Elvyra Piškinaitė.

Papasakojusi apie lėlių teatro rūšis aktorė Elvyra Piškinaitė sekė su pradinukais dvi pasakas be galo. Vieną pasaką sekė naudodama mirioramą. Piešinius pasakai nupiešė aktorės anūkai. Kita pasaka buvo labai trumpa. „Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Ar graži pasaka?“, – klausė aktorė Elvyra Piškinaitė. Vaikai choru atsakė – „GRAŽI“ ir džiaugsmingai kvatojo. Todėl tą pačią pasaką visi pakartojo dar kelis kartus. O lietuvių liaudies pasaką ,,Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ aktorė ne tik pasekė, bet kartu su vaikais ir suvaidino. Mokiniai buvo suskirstyti į vaidmenis: karalius, žirgas, našlaitėlė, karvė, pamotė ir dvi pamotės dukros – vienaakė ir triakė, o pati aktorė vaidino našlaitėlės motutę ir režisavo teatro sceną. Vaikams vaidinti sekėsi labai puikiai. Į našlaitėlės vaidmenį labai įsijautė pradinukė Adrija Gelažauskaitė.

Susitikimas suteikė nepaprastai daug gerų emocijų. Jam pasibaigus mokiniai apžiūrinėjo lėles, mėgino jas valdyti, bendravo su aktore. Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė dėkojo viešniai, įteikė Savivaldybės atminimo dovaną bei gėlių.

Susitikimas su aktore vyko vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“, kurio  autorė vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

Ugnė Trumpickaitė

Laimutės Dambrauskienės tapybos darbų parodos atidarymas

Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko Laimutės Dambrauskienės tapybos darbų parodos atidarymas. Atidarymą dainomis nuspalvino Širvintų meno mokyklos muzikos skyriaus ugdytinė Ūla Jutelytė (mokytoja Aušra Jutelienė).

,,Laisvalaikį praleidžiu gamtoje – ten veikia gamtos meilės jėga, ten pasijuntu maža jos dalele. Tik ten mes galime pamatyti ir pažinti vienybę, spalvų gausą, nuostabią harmoniją, klausytis širdimi. Kiekvienas tą paslaptį matome ir išreiškiame skirtingai… Man gamta – tai spalvos ir garsai, kurie subręsta ir gula ant drobės“, taip apie tapymą sako darbų autorė Laimutė Dambrauskienė.

Laimutė Dambrauskienė piešia nuo vaikystės. Ji prisimena, kaip piešdavo mokyklos renginių skelbimus, kvietimus. Prisimena ir pirmąją savo mokytoją Stasę Rulevičienę, pas kurią jau atėjus metui ir dideliam norui vėl sugrįžo mokytis tapyti. Laimutė minėjo, kad dažniausiai tapo žiemą, nes visą kitą laiką ji pasineria į ieškojimus, klausosi, stebi gamtą ir jos reiškinius, brandina savo įkvėpimą. Ir jos nutapytuose paveiksluose matosi ne tik nuostabi gamta, vanduo, dangus, paukščiai, bet ir jaučiamas begalinis nuoširdumas, meilė, šviesa, šiluma. Regis Laimutė Dambrauskienė sudeda visą save, visą savo sielos gelmių gilumą. Ir mes visi galime tai pamatyti, reikia tik atverti akis, širdį, išlaisvinti protą ir jausmus.

Pasveikinti darbų autorės Laimutės Dambrauskienės susirinko artimieji, bičiuliai, jos mokytoja, bendraminčiai. Kiekvienas minėdamas šiltu, geru žodžiu, džiaugėsi nuostabiais kūriniais, dovanojo ne tik savo šypsenas, bet ir glėbius gėlių. Darbų autorę sveikino ir Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė.

Atidarymui baigiantis, svečiai apžiūrinėjo tapybos darbus, bendravo. Šiltas ir jaukus vakaras leido akimirkai sustoti ir žvelgiant į paveikslus pabūti vienumoje su savo mintimis, jausmais ir vidine harmonija bei laisve.

Tapybos darbų paroda veiks iki spalio 15 dienos, todėl maloniai kviečiame apsilankyti ir apžiūrėti.

Ugnė Trumpickaitė

Kūrybinių darbų paroda „Vaikystės sodai“

Viešosios bibliotekos foje eksponuojama Širvintų meno mokyklos ankstyvojo dailės ugdymo mokinių kūrybinių darbų paroda „Vaikystės sodai“.

Vaikų darbuose daug ryškių, šviesių spalvų, kurios skleidžia šviesą, šilumą, džiugesį, nerūpestingumą, laisvę visai kaip ir pati vaikystė, kuria jie vis dar džiaugiasi. Darbai atlikti įvairia technika, yra daug skirtingų detalių ir visos jos susieina į vieną visumą, kuri sukuria puikų reginį.

Jaunuosius menininkus ruošia mokytoja Jelena Labanauskienė.

Lėlių teatro galimybės bibliotekose

Rugsėjo 10 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko bibliotekos darbuotojams skirtas seminaras ,,Lėlių teatro galimybės bibliotekų darbe“, kurį vedė Lietuvos lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis. Vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“, siekiama sudaryti sąlygas bibliotekose plėsti vaikų kultūrinį akiratį, skatinti kūrybiškumą ir domėjimąsi lietuvių literatūra, supažindinant juos su skirtingomis lėlių teatro rūšimis: pirštininėmis, lazdelinėmis, marionetėmis ir kt. Dalyvavusieji turėjo galimybę išbandyti jas gyvai.

,,Dabar labai populiaru skatinti vaikus skaityti. Yra ieškomos įvairios pašalinės formos, kurias nori naudoti ir bibliotekos, kad skatintų vaikų skaitymą ir draugystę su knyga. Bibliotekos stengiasi įveikti atsiradusią vizualinės informacijos konkurenciją. Bibliotekos pasirenka teatrą, kaip vieną iš patraukliausių formų. Pats lėlių teatras senesniais laikais buvo pasitelktas kaip priemonė pritraukti vaikus į mokyklas. Žinoma, skaitytojas yra ugdomas nuo mažens – jo įpročiai, tradicijos ir ritualai, o papildomos priemonės padeda juos pritraukti. Mums lėlininkams, visi šie būdai padėjo tapti profesionalia teatro meno šaka. Lėlių teatras skaičiuoja tūkstančius metų. Galima pamanyti, kad jis visada buvo pritaikytas tik vaikams, tačiau tai netiesa. Kaip ir knyga, taip ir lėlių teatras iš pradžių buvo pritaikytas suaugusiems. Tik vėliau, kai po karo pradėjo įsitvirtinti valstybės, iškilo vaikų ugdymas, atsirado pradžios mokyklėlės, tik tada buvo labiau atsigręžta į vaikus.

Mokslininkai pradėjo ieškoti priežasčių, kodėl vaikams taip reikalingas būtent lėlių teatras, nes augant vaikams, skirtingais amžiaus tarpsniais jiems yra reikalingi negyvi daiktai ir vienas iš jų yra lėlės. Mokslininkai savo ieškojimais ne tik pagrindė, bet ir užtvirtino lėlių teatro poreikį vaikams. Ir prie viso šito vaikams labai reikia pasakų, kažkokio mitologinio atliepimo į tai, ko nėra. Mitologizuota sąmonė vaikui aplinkoje yra būtina ir ją reikia palaikyti, nes vaikams to reikia. Nes jeigu nebūtų lėlių teatro, knygų, kuriose yra sugulusios įdomios istorijos, mitologijos, reikėtų vis tiek kažką sukurti, nes to reikia vaikų pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai atliepti. Lėlių teatras suteikia galimybę mitologizuoti kasdienybę. Tai galima sukurti ir bibliotekose – pasitelkus lėles. Knygose gausu mistikos, o pasitelkus lėlę mistika išauga, taip atverdama didesnį susidomėjimą knyga“, – pasakojo režisierius Rimas Driežis.

Lėlininkas Rimas Driežis seminaro metu papasakojo įdomių dalykų, kuriuos mes, bibliotekos darbuotojai, lengvai galime pritaikyti savo kasdieninėje veikloje. Ir visai nebūtina turėti specialiai pagal užsakymą pagamintą lėlę. Ją galima pasigaminti ir pačiam, kad ir kokį knygos personažą, ar lietuvių liaudies mitologinę būtybę.

Belieka pasitelkti kūrybiškumą ir spontaniškumą, kas taip pat labai reikalinga norint sudominti vaikus, pritraukiant juos prie knygų.

Bibliotekos vykdomą projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

 

Ugnė Trumpickaitė

Baltijos kelio viltis

Rugpjūčio 23 d. Lapelių bibliotekoje vyko popietė „Baltijos keliui – 30: apie vienybės jausmą ir viltį“.

Popietės metu, skambant dainai „Bunda jau Baltija“, buvo prisiminti įvykiai Baltijos kelyje., kurie atnešė mūsų tautai Laisvę.

Apie Baltijos kelio svarbą, reikšmingumą, pilietiškumą, Baltijos tautų solidarumą, vienybės prasmę, ne tik Baltijos šalims, bet ir pasauliui pasakojo Janė Stravinskienė, Valė Vansevičienė, Virginija Čepkauskienė, Marija Lisauskienė. Jaunieji bibliotekos skaitytojai Inesa ir Armandas Lapėnai išsakė savo mintis, ką jiems reiškia Baltijos kelio istorinis įvykis.

Popietėje dalyvavo Kazys Stravinskas, kuris 1989 metų rugpjūčio 23 d Baltijos kelyje stovėjo gyvoje žmonių grandinėje. Jis papasakojo  savo prisiminimus apie Baltijos kelią.  Jo prisiminimuose išliko, jog prie jo kartu gyvoje grandinėje stovėjo žmonės, atvykę net iš Alytaus miesto. Žmonių buvo tiek daug kelyje, jog stovėjo jie labai susispaudę.

Istorinio įvykio garbei bei pajautos tos vienybės jausmo, popietės dalyviai  sustojo susikibę rankomis į gyvą grandinę.

Šiai šventei Valė Vansevičienė padovanojo popietės dalyviams sūrį, puoštą Laisvės simboliu. Visi vaišinosi Janės Stravinskienės saldumynais.

Vėliau diskutavome, dalinomės to meto įvykių  prisiminimais. O po šio renginio vykome į Baltijos kelio minėjimą prie autostrados Vilnius -Panevėžys  ir dar kartą stovėjome gyvoje žmonių grandinėje. Atiduodant pagarbą to meto organizatoriams ir dalyviams, padėjome kardelių žiedus prie atminimo akmens.

Janė Stravinskienė, Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė

 

Popietė Kiauklių filiale

Lygiai prieš 30 metų įrodėme, kad esame vieningi. Lietuva, Latvija ir Estija sukūrė tai, ko nepakartos niekas. Tai buvo nepaprasta diena, dvasinės ir fizinės vienybės diena.

1989 m. rugpjūčio 23 d. 19 val., per Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 50-ąsias metines,  apie 2 mln. Baltijos šalių gyventojų susikibo rankomis, sudarydami žmonių grandinę nuo Talino per Rygą iki Vilniaus. Trijų Baltijos šalių gyventojai reikalavo slaptą pakto protokolą pripažinti viešai ir atkurti Baltijos šalių nepriklausomybę.

Stiprus brolybės, vienybės ir bendro tikslo jausmas BALTIJOS KELYJE tapo svarbiu politiniu veiksniu ir galiausiai buvo pasiektas Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas.

Rugpjūčio 23 d. 15 val. Kiauklių filiale vyko popietė, skirta Baltijos kelio 30-mečiui paminėti „Baltijos kelias – žymiausias reiškinys Nepriklausomybės priešaušryje“. Parengta spaudinių paroda „Baltijos keliui –  30“.

Renginio dalyviai apžiūrėjo parodą, prisiminėme to meto įvykius. Bibliotekos bičiulė Staselė Navickienė pasidalino jaudinančiais prisiminimais apie 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelią. Mūsų kraštietė, poetė Veronika Masiukienė perskaitė keletą savo naujų eilėraščių, skirtų Baltijos kelio 30-mečiui.

Prisimindami tą dieną suprantame, kad tai buvo didelis istorinis įvykis, kuris pakeitė pasaulį, pakeitė ir mus.

TEGUL ŽYDI LAISVĖ!

 

                                                            Vidmantė Meškienė, Kiauklių filialo vyr. bibliotekininkė