Ugnė Trumpickaitė

Ar kada nors esate savo akimis matę, kaip gimsta vaikiškų knygų personažai? Kaip ryškėja jų charakteriai, kaip netikėtai klostosi jų nuotykiai, kaip skamba jų dainos? Ar esate patys prisidėję prie knygos personažų ir įvykių gimimo? Visa tai turės galimybę patirti vaikai, ateisiantys į Lietuvos bibliotekų iniciatyvos „Metai su knyga“ susitikimus su šios iniciatyvos ambasadoriumi, rašytoju, muzikantu, literatūrinio žurnalo mažiesiems vyriausiuoju redaktoriumi Virgiu Šidlausku.

Visos Lietuvos bibliotekose vyksiančiuose „Metų su knyga“ susitikimuose skaitymo ambasadoriai skatins vaikus, paauglius ir suaugusiuosius dalintis pačiomis įdomiausiomis skaitymo patirtimis, kalbėtis apie tai, kodėl gera skaityti, aptars rekomenduotas sezono knygas. Jau balandžio pradžioje bus paskelbta, kuriose Lietuvos bibliotekose šiemet apsilankys skaitymo ambasadoriai V. Šidlauskas, Juozas Ališauskas ir Gina Viliūnė. Sekite naujienas interneto svetainėje www.vasarasuknyga.lt bei socialinių tinklų paskyroje „Vasara su knyga“, sužinokite, ar į Jūsų biblioteką atvyks kuris nors skaitymo ambasadorius, dalyvaukite FB ir IG konkursuose, laimėkite viliojančių prizų, ir… skaitykite!

Vaikų skaitymo ambasadorius V. Šidlauskas pavasario sezonui rekomendavo puikią Shauno Tano knygą „Atokaus priemiesčio istorijos“. Kviečiame ruošiantis pavasario susitikimams perskaityti ne tik šį pokalbį su ambasadoriumi, bet ir jo rekomenduotą knygą!

Labai džiaugiamės, šiemet sveikindamiesi su Jumis kaip su projekto „Metai su knyga“ vaikų skaitymo ambasadoriumi. Pernai dalis Lietuvos vaikų jau turėjo galimybę susipažinti su Jumis kaip su projekto „Metai su knyga“ edukatoriumi. Mažieji skaitytojai su didžiuliu džiaugsmu dalyvavo Jūsų edukacijose, entuziastingai įsitraukdavo į bendravimą su Jumis – drauge dainavo daineles, kūrė istorijas, piešė. Kur slypi Jūsų stiprios ir linksmos energijos paslaptis? Esate visiškas ekstravertas? Ar nuo vaikystės mokėjote šitaip suburti ir sudominti kitus žmones?

Nesu ekstravertas. Tiesą sakant, nemėgstu didelių žmonių susibūrimų. Mieliau laiką leidžiu mažose kompanijose ar namie su šeima. Bet vadinti savęs introvertu irgi negaliu. Pilnos skaitytojų salės manęs negąsdina. Tikriausiai būčiau kažkur per viduriuką. Iki šiol miesto šurmulys mane įkvepia labiau nei tyla ir ramybė.

Energijos semiuosi iš prisiminimų apie vaikystę: dažnai kapstausi atmintyje, kas tuo metu labiausiai žavėjo, kokie žaidimai rūpėjo, apie ką svajojau. Visada prieš kurdamas naujas istorijas, dainas, spręsdamas, apie ką galėtume su vaikais pasikalbėti, ką nupiešti, pagalvoju, ar mane tai būtų sudominę, įtraukę, ar atvirkščiai. Ne visos dainos, ne visi piešiniai išsyk sulaukia vienodos sėkmės: kartais praeina nemažai laiko, kol surandi tinkamą raktą į vaikų širdis. Bet tada jau reikia gerai įsikibti, kad jų energijos viesulas nenuneštų per toli (šypsosi).

Taip pat įkvepia vaikų entuziazmas, noras  bendrauti, pasipasakoti apie sau svarbius dalykus, mėgstamų knygų vardijimas. Tada labai aiškiai suprantu, kad tai nėra tik susitikimas. Tai gyvas, jaukus pašnekesys.

Vaikystėje buvau aktyvus vaikas. Mėgdavau suburti kiemo draugus žaidimams. Nuo Robino Hudo įkvėptų herojų su lankais ir strėlėmis iki fantastinių personažų nuotykių. Arba galų gale kamuolio spardymo.

Turint omenyje Jūsų talentus – Jūs ne tik vaikiškų knygelių autorius, bet ir muzikantas, kompozitorius, be to, puikiai piešiate ir įtaigiai bendraujate – net nesitiki, kad viską atlieka vienas žmogus. Vis dėlto visiems žmonėms būna akimirkų, kai nesinori ne tik kad eiti į sceną, bet net apskritai bendrauti. Ką darote, jeigu tokia nuotaika užklumpa prieš pat susitikimą su vaikais?

Taip būna retai. Bet, neslėpsiu, pasitaiko.

Tada stengiuosi persilaužti ir save išjudinti. Išlipti iš tos negatyvios būsenos. Skaitytojai niekuo dėti, jei autorių graužia nerimas dėl neatliktų darbų, spaudžiančių terminų ar naujų projektų. Tikslas sudominti, užkrėsti vaikus skaitymu  visiškai nesiderina su dantų griežimu dėl to, apie ką žiūrovai nė nenutuokia. Stengiuosi, kad blogos nuotaikos šešėlis neužgožtų renginio atmosferos.

Prieš susitikimus visada prisimenu ir sugroju planuojamas atlikti dainas, pamėginu nupiešti naujus personažus, apmąstau galimas pokalbių temas, ir kai ateina laikas – atvykstu su pačia geriausia nuotaika. Niekam nebūtų smagu žiūrėti į surūgusį svečią, ne ta koja išlipusį iš lovos. Žinau, kad stovėdamas prieš būrį smalsių vaikų negaliu sau leisti būti susierzinęs ar nuobodus.

Esate apvažiavęs daugelio Lietuvos rajonų bibliotekas, mokyklas. Ar kuo nors skiriasi vaikai, sakykim, Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Dzūkijoje? Arba mažų miestelių ir didelių miestų vaikai?

Iš tiesų, skirtumas yra, bet ne toks didelis, kaip būtų galima įsivaizduoti. Visur yra tylesnių ir drąsesnių vaikų. Stebėtojų ir linkusių daugiau bendrauti. Ir tai nepriklauso nuo gyvenamosios vietos. Labiau nuo temperamento ir aplinkos, kurioje auga. Galbūt didžiuosiuose miestuose vaikai kiek laisvesni, turi daugiau drąsos užkalbinti, nesidrovi kažko paklausti. Bet mažesniuose miesteliuose visada žavi draugiška ir nuoširdi atmosfera, kurios kitur kartais pritrūksta.

Neseniai „Facebook“ paskyroje pasidalijote maloniu įvykiu, kad Jūsų dukra pradinukė į lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinį įrašė atsiliepimą, jog jai labiausiai patikusi knyga – Virgio Šidlausko „Ulfas ir stebuklinga barzda“. Ar parašęs naują tekstą, pirmiausia perskaitote jį dukrai, ar ji susipažįsta su Jūsų nauju kūriniu, kai šis jau būna įgavęs knygos pavidalą? Ar taisydamas ar perrašinėdamas tekstus paisote dukters ar kitų šeimos narių atsiliepimų, pastabų?

Anksčiau skaitydavau, bet dažniausiai, kai istorija jau būdavo baigta. Nemėgstu kitiems rodyti neredaguoto ir dar nesutvarkyto teksto. Lyg gročiau dar neišbaigtą, aiškios formos neturintį kūrinį. Kai pats jau tikrai esu patenkintas savo tekstu ir pakankamai su juo susigyvenęs, tada būnu pasirengęs juo pasidalinti su kitais.

Dabar dažniausiai šeimai papasakoju apie pačią naujos knygos idėją. Kai atsiranda iliustracijos – jas parodau. Ir, žinoma, visi pačiupinėjam spaustuvės dažais dar kvepiančią naujieną, kai ji atkeliauja į namus.

Kokiomis temomis dabar norisi rašyti vaikams? Kai tokia nelinksma dabartinė pasaulio situacija – ar kalbate apie tai su vaikais, ar kaip tik keliate jiems nuotaiką, pasakodamas apie linksmus nuotykius? Ar reikia su vaikais kalbėtis, pavyzdžiui, apie netoliese mūsų vykstantį karą?

Niekada neieškau temų, kurios būtų patrauklios ar šiuo metu populiarios. Kiekviena jų ateina savaime. Kai pajuntu, jog apie tai noriu ir turiu, ką pasakyti, tada imu natūraliai link jos judėti.

Kalbėti reikia. Apie karą esu pasakojęs istorijoje „Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija“. Ją parašiau 2016 m., kai nuotaikos Europoje taip pat nebuvo pačios geriausios. Bet šiandien ji dar aktualesnė.

Dažnai klausiu vaikų, ką jie darytų, jei vieną dieną turėtų progą užkariauti pasaulį. Kai kurie atsakymai liūdina: sako, reikėtų tankų, bombų, raketų ir viską susprogdinti. Tarsi mūsų pačių visa tai niekaip nepaliestų. Bet griauti visada lengviau nei statyti ar kurti. Todėl džiaugiuosi, kad taip mano ne visi. Kiti įsitikinę, kad pasaulį įmanoma užkariauti gerais darbais, išskirtiniais gabumais, talentais, gerumu ir grožiu. Tada suprantu, kad yra vilties. Kad ir koks kartais pasaulis atrodytų nedraugiškas ir šaltas, tik meilė ir rūpestis vienas kitu mums gali padėti įveikti beprasmybę ir tamsą.

Esate bene vienintelio Lietuvoje literatūrinio žurnalo vaikams redaktorius. Kaip tokiam žurnalui pavyksta išsilaikyti, ar turite pakankamai skaitytojų ir prenumeratorių? Gal per praėjusius metus atradote kokį nors naują vaikų literatūros talentą?

Tiesa ta, kad be valstybės paramos šiais laikais literatūriniam žurnalui išties sunku išsilaikyti. Skaitytojų ir prenumeratorių turime, žurnalą mielai prenumeruoja mokyklos ir bibliotekos, tačiau jei ne jų darbuotojos ir mokytojos, pasiektume tikrai gerokai mažesnį ratą vaikų. Juk yra tiek daug prietaisų, galinčių pavogti jų laiką. Už pagalbą dėkojame vaikų literatūros entuziastams – visiems, kurie padeda vaikams susibičiuliauti su knygomis nuo trumpesnių tekstų. Tai labai svarbu. Nes didelės apimties knygos tam nepasiruošusius vaikus gali išgąsdinti, atbaidyti nuo skaitymo.

Atradome šauniai piešiančią moksleivę Godą Rukšytę, kuri iliustravo Danguolės Garnienės tekstą apie varliuką Izadorą. Buvom nustebinti jos iliustracijų kokybe, kruopštumu, dėmesiu detalėms. Nudžiugino smagia ranka parašyta Rasos Nakties poezija. Taip pat verta paminėti puikaus tandemo Arūnės Urbonaitės ir dailininkės Vandos Padimanskaitės trumpų istorijų seriją.

Ar spėjate sekti pasirodančias vaikų literatūros naujienas? Ką paminėtumėt iš Jums pačiam labiausiai patinkančių lietuvių ar užsienio vaikų literatūros autorių?

Visko aprėpti tikrai nepavyksta. Juo labiau, kad pomėgiai neapsiriboja vien literatūra – nemažai dėmesio skiriu ir muzikai, kinui. Kartais tiesiog pritrūksta laiko. Bet kiek įmanoma, tiek stengiuosi viską sekti, dalyvauti mane dominančiuose renginiuose, knygų pristatymuose.

Iš dabartinių lietuvių autorių paminėčiau Iloną Ežerinytę, Ignę Zarambaitę, Kotryną Zylę. Visos puikiai valdo žodį ir renkasi intriguojančius siužetus. Iš užsienio – visada smagu skaityti Philip Pullman, Neil Gaiman, Frances Hardinge, Victoria Schwab.

Esate sėkmės lydimas vaikų rašytojas. Ar nepagalvojate apie rašymą ne tik vaikams, bet ir jaunimui arba suaugusiesiems?

Tiesą sakant, mano pirmoji, dar paauglystės metais nedideliu tiražu išleista knyga buvo siaubo apsakymų rinktinė. O prieš parašydamas pirmąją knygą vaikams, darbavausi prie trilerio suaugusiems. Tačiau kol kas nerandu noro ir motyvacijos jį tęsti, redaguoti tekstą. Gal niekada neatrasiu, bet kas žino.

Vis pagalvoju apie knygą suaugusiems. Tačiau kol neatradau tinkamo būdo ir formos, kaip visa tai galėčiau pateikti, todėl neskubu. Kai kurioms idėjoms susigulėti reikia daugiau laiko. Bet jei paaiškės, kad laukti buvo verta – tuomet nieko tokio (šypsosi).

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kaip atrodo Jūsų diena, kai nekeliaujate susitikti su mažaisiais skaitytojais ir nekuriate naujų istorijų ar dainų?

Jei laikas būna intensyvesnis – darbuojuosi prie naujo žurnalo numerio, dalyvauju IBBY valdybos susirinkimuose, įrašinėju naujus kūrinius, repetuoju, vežu dukrą į užsiėmimus. O jei niekur nekeliaujame, neturiu jokių renginių ar didelių planų, mėgstu pailsėti žiūrėdamas mėgstamą filmą, skaitydamas knygą, klausydamasis muzikos ar tiesiog skaniai pasnausdamas (šypsosi).

Kokią knygą pastaruoju metu nusipirkote? O kokią – pasiėmėte iš bibliotekos?

Deja, iš bibliotekos paskutinį kartą knygą ėmiau labai seniai. Dažniausiai man patinkančias knygas įsigyju – mėgstu jas skaityti ne po vieną sykį.

Paskutinė knyga, kurią įsigijau – roko grupės „Nirvana“ būgnininko, „Foo Fighters“ lyderio Daveʼo Grohlʼo prisiminimai „Pasakotojas. Istorijos apie gyvenimą ir muziką“. Seniai norėjau ją įsigyti, bet vis nepasisekdavo užtikti. Buvo gera skaityti apie vieną iš savo pauglystės herojų, kyštelėti nosį į muzikos pasaulio užkulisius.

Ko tikitės iš 2024 m. „Metų su knyga“?

Tikiu, kad laukia be galo įdomūs ir padūkę metai. Bus apie ką pasikalbėti, padiskutuoti, pasidalinti savo mėgstamiausiomis knygomis, kūryba, apsikeisti energija su mažaisiais skaitytojais, sužinoti, apie ką jie galvoja, kuo gyvena. Todėl labai nekantrauju.

Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos informacija

Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos skaitykloje vyko Tarptautinei gimtosios kalbos dienai skirtas kūrybinis užsiėmimas  „Gimtųjų žodžių apkabintas“ . Kalba – savita kiekvienos tautos ypatybė, mąstymo išraiška. Štai kodėl šiais laikais kiekviena tauta siekia išsaugoti savo kalbą, ja perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą. Svečiuose lankėsi Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos priešmokyklinukai su mokytoja Vida Puziniene.

Vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė papasakojo vaikams apie Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, apie gimtosios kalbos svarbą kiekvieno mūsų gyvenime. Vaikams ji parodė ir papasakojo apie pirmąją lietuvių kalba išspausdintą Martyno Mažvydo knygą „Katekizmas“ bei Lietuvių kalbos žodyną. Vaikai skaitė ir minė mįsles, mėgino greitai ir taisyklingai pasakyti greitakalbes.

Vėliau vaikai noriai įsitraukė į kūrybinį procesą ir kūrė spalvingus knygų skirtukus. Pasibaigus kūrybiniam užsiėmimui priešmokyklinukai laiką leido vaikų erdvėje, kurioje žaidė stalo ir kitus žaidimus, vartė knygas, bendravo.

UNESCO nutarimu Tarptautinė gimtosios kalbos diena švenčiama nuo 2000-ųjų metų. Kadangi kalbos yra laikomos kultūriniu paveldu, jos turi būti saugomos, puoselėjamos ir palaikomos. Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos skaitykloje  vyko užsiėmimas „Gimtosios kalbos delne“, skirtas šiai dienai paminėti. Jame dalyvavo Širvintų lopšelio – darželio „Boružėlė“ „Žiogelių“ grupės priešmokyklinukai su mokytoja Danguole Šaipūniene ir padėjėja Aušra Stundiene.

Vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė papasakojo vaikams apie Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, apie gimtosios kalbos svarbą kiekvieno mūsų gyvenime. Vaikams ji parodė ir papasakojo apie pirmąją lietuvių kalba išspausdintą Martyno Mažvydo knygą „Katekizmas“ bei Lietuvių kalbos žodyną. Vaikai skaitė ir minė mįsles, mėgino greitai ir taisyklingai pasakyti greitakalbes.

Vėliau mūsų mažieji bičiuliai noriai įsitraukė į kūrybinį užsiėmimą. Susitikimas buvo prasmingas ir naudingas.

Mūsų kalba gyva, kol gerbiame ir puoselėjame ją. Mes linkime vaikams branginti, saugoti, mylėti gimtąją kalbą, nes kalba ne tik mūsų, bet ir visos tautos turtas.

Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacija, jau antrus metus vykdydama projektą „Metai su knyga“ (įtraukusį tradicinį, daugelio puikiai žinomą ir mėgstamą vasaros skaitymo iššūkį „Vasara su knyga“), pristato vieną iš šio projekto ambasadorių – nuoseklią Vilniaus istorijos tyrinėtoją, prozininkę, daugelio istorinių romanų autorę Giną Viliūnę, už vieną naujausių savo kūrinių „Išgelbėti mešką“ – drauge su dailininku Simonu Kvintu sukurtą pasakojimą vaikams apie nuotykius Renesanso Vilniuje, – neseniai pelniusią Vilniaus klubo premiją.

Tikriausiai visoje Lietuvoje gausu aistringų šios rašytojos romanų gerbėjų, kurie jau nuo pavasario vidurio galės atvykti į artimiausią biblioteką susitikti su šia talentinga kūrėja. Tokių susitikimų su G. Viliūne bei kitais dviem projekto „Metai su knyga“ ambasadoriais vaikų rašytoju Virgiu Šidlausku bei aktoriumi, slemeriu Juozu Ališausku visoje Lietuvoje įvyks net trisdešimt šeši! Be to, G. Viliūnė, kaip ir kiti du projekto ambasadoriai, rekomenduos perskaityti knygas pavasario, vasaros, rudens ir žiemos sezonams, kurias aptars kiekvieno susitikimo metu. Pavasario sezono rekomendacijos jau netrukus pasirodys socialinių tinklų FB ir IG „Vasara su knyga“ paskyrose.

Šiame pokalbyje G. Viliūnė patikino, kad Vilniaus temos neįmanoma išsemti, atskleidė, su kuriuo kitu Lietuvos miestu ją sieja ypatingas ryšys, papasakojo apie nepaprastą naujausio romano „Apolonija“ gimimą bei užsiminė apie kitas temas, kuriomis norės pasikalbėti su skaitytojais projekto „Metai su knyga“ susitikimų metu.

Gina, Jūsų pirmoji knyga, istorinis trileris „Karūna be karaliaus“, pasirodė 2012 metais. Nuo tada jau yra išleista trylika Jūsų sukurtų knygų. Bene kasmet pasirodo bent po vieną, o kai kuriais metais – ir po kelias Jūsų knygas. Dirbate rašytoja visu etatu? Kaip Jums pavyksta taip produktyviai kurti?

Gina Viliūnė. Tiesa, jau kurį laiką dirbu rašytoja visu etatu. Knygų skaičius ir mane pačią stebina, bet sustoti nepavyksta. Vos atidavus leidyklai rankraštį, tuoj pat sėdu prie kitos knygos. Vienos istorijos pasirašo lengvai ir greitai, kitoms reikia daugiau laiko. Jei užstringu – darau pertrauką, rašau kitą knygą, paskui grįžtu, žvelgiu naujomis akimis. Mano galvoje nuolat gyvena vienos ar kelių knygų personažai, o naujų sumanymų irgi netrūksta, tad norisi greičiau paleisti vienus ir įgyvendinti naujus. Vidutiniškai vienai knygai reikia metų, tik vaikiškos knygelės atsiranda kiek greičiau.

Vilniaus pedagoginiame universitete studijavote etiką ir psichologiją. Šios studijos tikriausiai labai padeda Jums kuriant įtikinamus personažų paveikslus, jų santykius?

Etikos studijos išmokė ramiau ir racionaliau žvelgti į pasaulį, o psichologija parodė, kokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs yra žmonės. Be abejonės, viskas, ką studijavau, mokiausi, veikiau, formavo mane, o tuo pačiu ir mano personažus. Tikiuosi, kad šviesi mano patirtis atsispindi ir parašytose knygose.

Kuo svajojote tapti vaikystėje ir ar šiandien galite tarti, kad rašytojos veikla yra Jūsų vaikystės svajonių išsipildymas? Jeigu rašytumėte laišką sau į vaikystę, ką sau norėtumėte pasakyti, ką patarti, dėl ko perspėti?

Kai buvau maža, lankiau raiškiojo skaitymo būrelį, eidavome į svečius pas rašytojus – lankėmės pas Martyną Vainilaitį, kitus. Man tada jie atrodė tarsi pusdieviai, net nedrįsau svajoti tokia tapti. Mokyklos baigimas sutapo su Nepriklausomybės pradžia, tad svajonės vėl susipainiojo, reikėjo susivokti naujoje realybėje. Jei rašyčiau sau laišką į vaikystę, patarčiau svajoti drąsiai ir tikėti, kad viskas, kam lemta, išsipildys.

Sprendžiant iš Jūsų ankstesnės – gidės – profesijos, mėgstate ir mokate bendrauti su žmonėmis. Tačiau rašant istorinius romanus daug laiko tenka praleisti bibliotekose, rankraštynuose, archyvuose. Ar šis atsiskyrėliškas darbas tuomet nevargina Jūsų, nesikerta su Jūsų komunikabiliąja puse?

Visada buvau pusiau ektravertė, pusiau introvertė. Mėgstu bendrauti, bet paskui reikia tylos ir vienatvės pusiausvyrai atstatyti. Dabar turbūt daugiau laiko praleidžiu vienumoje, užtat labai džiaugiuosi galimybe pabendrauti su skaitytojais ar kolegomis, keliauju po bibliotekas. Kol kas mano komunikabilioji ir atsiskyrėliškoji pusės neblogai sutaria.

Vilnius ir jo istorija – vienas iš pagrindinių Jūsų įkvėpimo šaltinių. Vilniaus jubiliejui dedikuota pernai pasirodžiusi Jūsų drauge su dailininku Simonu Kvintu sukurta knyga vaikams „Išgelbėti mešką. Nuotykiai renesanso Vilniuje“. Ar Vilnius yra neišsemiamas ir neišsenkantis siužetais, ar vis dėlto norisi ieškoti įkvėpimo ir kitur?

Šiaip aš sakau, kad kai ką nors myli, nereikia progos dovanoti dovanas, gali tai daryti nuolatos. Beveik visos mano knygos yra dovanos mylimam Vilniui. Dar vaikystėje jis mane užbūrė ir kerai nesisklaido iki šiol. Vilnius yra neišsemiamas, tačiau kartais norisi pasižvalgyti ir svetur. Būna, kad į kitus miestus ar šalis nuveda istorinių asmenybių likimai, kartais pačiai norisi labiau pasigilinti į kito miesto istoriją, palyginti ją su Vilniaus. Štai Adas romane „Spąstai pirklio žudikui“ keliavo į Kauną, Klaipėdą. Man pačiai buvo labai įdomu atrasti šiuos miestus, kokie jie buvo XVI amžiuje.

Ar, be Vilniaus, yra kitas Lietuvos ar užsienio miestas, su kuriuo Jus sieja ypatingas ryšys?

Ypatingas ryšys mane sieja su Kėdainiais. Tai mano senelių, vaikystės vasarų miestas. Kol kas mano knygose Kėdainių nėra, galbūt kada nors atsiras. Džiaugiuosi, kad turtinga Kėdainių istorija įkvėpė kitus rašytojus, pavyzdžiui, Romo Treinio romaną „Dziedas“.

Rašydama Vilniaus detektyvų ciklą „Budelio mokinio bylos“ (romanus „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“, „Spąstai pirklio žudikui“. „Mirtinas arkebuzos šūvis“) bei kitus savo istorinius romanus gaivinate ir tęsiate geriausias lietuvių istorinio nuotykinio romano tradicijas. Atrodo, kad jau tobulai esate įvaldžiusi šį žanrą. Ar jaučiate, kad kaip rašytoja vis dar išsitenkate jame?

Istorinis nuotykinis romanas – mano mėgstamiausias žanras. Manau, kad dar padirbėsiu šia linkme. Romanų ciklą „Budelio mokinio bylos“ rašyti buvo labai smagu. Kita kryptis – sekti istorinės asmenybės pėdomis. Rašiau apie Sofiją Tyzenhauzaitę, Apoloniją Sierakauskienę. O kiek įdomių, išskirtinių asmenybių dar turime! Tokio romano didžiausias privalumas – pažinti, mokytis, augti kartu su savo herojumi. Galbūt vėliau pasuksiu dar kokia nauja kryptimi, tačiau tvirtai žinau, kad ji bus susijusi su istorija.

Ar sekate lietuvių istorinio romano raidą – ar skaitote kitų šį žanrą plėtojančių šiuolaikinių autorių (pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės, Andriaus Tapino, Sonatos Dirsytės) kūrinius?

Stengiuosi perskaityti visus Lietuvos istoriją liečiančius romanus ar pjeses. Deja, jų nėra taip daug, kaip norėtųsi. Be Jūsų išvardintų autorių galėčiau paminėti Edmundą Malūką, Arvydą Juozaitį, Renatą Šerelytę, Roką Fliką, Iloną Skujaitę, Regimantą Dimą, Marių Marcinkevičių. Gal ne visus dabar prisiminiau, gal reiktų šia tema padiskutuoti projekto „Metai su knyga“ renginiuose? Esu tikra, kad bibliotekų skaitytojai tokių autorių išvardintų kur kas daugiau.

Kokius lietuvių ir užsienio autorius ar jų kūrinius galėtumėte įvardyti kaip savo mėgstamiausius, padariusius jums didžiausią įtaką?

Vienas iš mylimiausių ir didžiausią įtaką padariusių lietuvių rašytojų – Ričardas Gavelis. Jo ir Jurgos Ivanauskaitės knygos į mano rankas pateko tuo metu, kai labiausiai reikėjo susivokti, nepasimesti besikeičiančiame, kūliais besiverčiančiame pasaulyje. „Vilniaus džiazą“ kažkada mokėjau kone mintinai. Tai kaip pirmoji meilė, kurią prisimeni visą gyvenimą. Rašytojai, kuriuos myliu, iš kurių mokausi: Umberto Eco, Mika Waltari, Boris Akunin, Philippa Gregory, Carlos Ruiz Zafon, Joanne Harris, Iain Pears. Neseniai atradau estų klasiką Jaan Kross, jo romanai apie XVI a. Taliną tiesiog puikūs.

Jūsų kūrinius įkvepia ne tik pati istorija, bet ir dabartiniai įvykiai, atskleidžiantys tą istoriją – tikriausiai galima teigti, kad sukurti naujausią romaną „Apolonija“ apie Zigmantą Sierakauską ir jo žmoną Apoloniją Dalevskytę paskatino prieš keletą metų Gedimino kalne rasti 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikai bei Zigmanto ir Apolonijos jungtuvių žiedas?

Iš tiesų rašyti apie tai pradėjau dar prieš šį atradimą. Tik vis nepavykdavo rasti tinkamos formos. Bandžiau daugybę variantų. Paskui susipažinau su istorike, profesore Tamara Bairašauskaite, kuri rengė spaudai išverstus Apolonijos prisiminimus, pagelbėjo patarimais. Ir galiausiai – sukilėlių palaikų atradimo istorija, tyrimai, knygos, išleistos šia tema. Visa tai laikau dangaus dovanomis. O kai 2019 m. buvo laidojami sukilėlių palaikai, jaučiausi taip, lyg žiūrėčiau į procesiją Apolonijos akimis. Buvo graudu ir džiugu tuo pat metu. Šios patirtys pasufleravo knygos formą ir štai – ji pagaliau išėjo. Tai buvo ilgiausiai ir sunkiausiai rašyta mano knyga, bet nerašyti jos tiesiog negalėjau.

Kaip Jums atrodo, ar iš istorijos galima pasimokyti? Kaip reaguojate į dabar pasaulyje vykstančius įvykius?

Didžiausias atradimas rašant apie istoriją – kad ir kaip patraukliai atrodytų vienas ar kitas istorinis laikmetis, pats geriausias laikas gyventi yra dabar. Stebėdama šių dienų Lietuvos ir pasaulio įvykius, neretai pagalvoju, kad panašiai jau yra buvę, ir ne kartą. Tad imu abejoti, ar žmonija geba mokytis iš istorijos. Panašu, kad „lipti ant to paties grėblio“ yra tiesiog būdinga žmonėms, nieko čia nepadarysi. Reflektuoti nūdienos aktualijas – ne mano sritis. Seku įvykius, išgyvenu dėl karo baisumų, neteisingumo, kasdienybe tapusio nerimo. Todėl rašymas man – tai galimybė pabėgti į kitą laiką, kitą erdvę, kur saugu, kur pati galiu kurti taisykles. Žinoma, karų ir neteisybių būta visais laikais, skirtumas tik tas, kad mes žinome, kaip tie įvykiai baigėsi.

2019 m. pasirodė Jūsų pirmoji knyga vaikams „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“, vėliau – dar kelios knygos mažiesiems skaitytojams „Kur dingo gandras Grantas?“ ir „Išgelbėti mešką“. Jūsų dukros jau užaugusios. Ką jums reiškia rašyti vaikams?

Knygos vaikams suteikia džiaugsmo bendrauti su mažaisiais skaitytojais. Esu kviečiama į mokyklas ir bibliotekas, susitinku su pradinukais ir džiaugiuosi vaikų sumanumu, smalsumu, geranoriškumu. Tai suteikia vilties. Visos knygos vaikams atsirado, nes galvoje gimė istorija ir tiesiog reikėjo ją užrašyti. O istorijos gimė susipažinus su ypatingais žmonėmis: Arūnu Grušu, Vytautu Jusiu. Vis sakau sau, kad neberašysiu vaikiškų knygų, bent jau tol, kol vėl nepasibels kokia nors istorija.

Ko tikitės iš projekto „Metai su knyga“?

Projektas „Metai su knyga“ – tai bendravimas su skaitytojais, naujos pažintys, mieli pašnekovai. Projektą vykdo ir jame dalyvauja žmonės, mylintys knygas, tad jau savaime bendraminčiai. O kas gali būti geriau nei atsidurti bendraminčių draugijoje?

Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos informacija