Informacija bibliotekos skaitytojams!!

Paskelbta temoje Be kategorijos

Knygų startas

Specialistų atliktoje situacijos analizėje apibendrinami įvairūs tyrimai patvirtina, kad reguliarus skaitymas stimuliuoja mažų vaikų smegenų vystymąsi, stiprina tėvų ir vaiko ryšį, be to, ugdo kalbą ir socialinius bei emocinius įgūdžius. Neurologiniai tyrimai atskleidė, kad skaitymas ir panašios veiklos sumažina protinę negalią turinčių pacientų kognityvinių sutrikimų normą, gerina smegenų veiklą, mažina stresą ir nežinomybės baimę. Skaitymas savo malonumui padeda ugdyti empatiją, gerina savęs ir kitų supratimą, tarpusavio santykius, bendruomeniškumą, socialinę įtrauktį, gali sumažinti depresijos simptomus ir pagerinti savijautą. Todėl skaitymas nuo pat pirmųjų dienų yra esminis veiksnys ugdant sveiką, pilietišką, visapusę asmenybę.

Projektas „Knygų startas“ turi savo simboliką ir ji neatsitiktinė: projekto simboliu pasirinkta pupelė primena ką tik gimusį kūdikį, taip pat ji simbolizuoja augimą, kuris, projekto sumanytojų ir organizatorių nuomone, turi būti neatsiejamas nuo skaitymo. Tik tada, kaip toje lietuvių liaudies pasakoje, bus įmanoma užlipti iki pat dangaus. Projekto simbolis pupelė turi daigelį, o šis auga ir stiebiasi į viršų jam niūniuojant „aa aa pupa“ ar skaitant pirmąsias paveikslėlių knygeles. Šeimas pasieksiančiame lauknešėlyje bus galima rasti ir tokią pirmąją paveikslėlių knygą, ja tapo Indrės Zalieckienės sukurta „Kapt kapt kapt“. Ši knygelė laimėjo Pirmosios knygos konkursą, aplenkusi net 26 varžovus, tad neabejotinai verta tapti pirmąja kūdikio knyga. Kad jauna šeima, ypač pirmojo vaiko susilaukusi, geriau perprastų skaitymo tokio amžiaus vaikams subtilybes, organizatoriai aprūpino juos metodiniais patarimais, įgavusiais patrauklią atvirukų formą, o kad nepasiklystų puslapiuose – smagiais skirtukais. Visa tai slepiasi spalvingose kuprinėse, papuoštose pupelės simboliu. Projekto organizatoriai tiki, kad kaip maža sėklytė (šiuo atveju pupelė) gali subrandinti iš savęs daug gausesnį derlių, taip ir šis nedidelis lauknešėlis taps kūdikio tramplinu skaitančios, mąstančios, kūrybingos, atsakingos ir pilietiškos asmenybės link.

Projekto globėja – Diana Nausėdienė.
Projektą įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Skaitymo skatinimo programą koordinuoja ir jos įgyvendinimo stebėseną atlieka Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Projekto partneriai: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

 

Paskelbta temoje Be kategorijos

Gražių ir jaukių švenčių!

Paskelbta temoje Be kategorijos

Virtualūs susitikimai su rašytoja Renata Šerelyte

 Gruodžio mėnesį Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka organizavo virtualius susitikimus su  kupina fantazijos vaikų ir suaugusiųjų knygų rašytoja Renata Šerelyte.

Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 6-7 klasių mokiniams gruodžio 7 d.  rašytoja kalbėjo apie knygų seriją „Krakatukai“.

„Krakatukų pievelė“ atejo iš vaikystės. Tame labiausiai kalta rašytoja Tuvė Janson, kurios knygą ji perskaitė tada. Jai patiko Saugus slėnis, knygos herojai. Iš vaikystės prisiminimų ir gimė Krakatukai. Krakatukai – tai gudobelės uogos, kurias valgydavo vaikystėje, Bėgdavo jų skinti ir tai buvo stebuklingos uogos.

Bet kuris linksmos fantazijos gerbėjas norėtų skaityti apie uogas?. Tai būtų nuobodu. Gyvenimas Krakatukų pievelėje buvo labai ramus ir nuobodus. Toks ramus, kad rytais rasos lašelių kapsėjimas virsdavo girdima muzika. Čia gyveno ramus, geraširdis vyriškis Birbindonas, jo draugas Tešlius – žmogelis iš tešlos, bambeklė musė Buntė, Maumas, keletas jūros kiaulyčių. Niekas negalėtų teigti, kad pievelėje gali vykti kažkas ypatingo, įdomaus.

Tačiau vieną dieną visą ramų gyvenimą sujaukė atklydėlė. Tai buvo didžiaausė senė. Jos ausys buvo neregėto dydžio. Ši senė turėjo tikrai lakią fantaziją, savo pasakojimais apie jūrų laivynus, piratus ir cukranendrių plantacijas įtikino Tešlių, kad iš tikrųjų šiuos nuotykius yra patyrusi ir kad esanti ne iš „kelmo spirta”. Šie pasakojimai ir apvertė visą tylų pievelės pasaulėlį, nes kaip sakė senė „pavojai seka iš paskos kaip rykliai paskui vergų laivą”. Tada ir prasidėjo nuotykiai. Didžiaausė senė yra knygos ryškiausias veikėjas – įdomus, paslaptingas, apgaubtas paslapties skraiste, turintis ir neigiamų bruožų. Spygliuotoji baidyklė persekioja senę, neduoda jai ramybės. Kodėl? Gal nori kaip nors įspėti, pamokyti. Na, o norint viską sužinoti, reikia perskaityti visas šios serijos knygas.

 Su šia serija užaugo visa skaitytojų karta.  

– Smagu, kai prieina išlakus vaikinas ir sako, jog yra „Krakatukų“ gerbėjas. Nustembu, bet juk visa karta jau išaugo su tomis knygelėms. Kritikai man priekaištavo, kad ten per daug veiksmo. Gal todėl ji taip patikdavo berniukams. Pati žiauriai nemėgstu prozos, kur daug statiškų gamtos aprašymų, ilgų, nepagrįstų dvasinių išgyvenimų per tris puslapius, – pasakojo rašytoja.

Rašytoja sakė, kad jau atsisveikino su Krakatukų serija ir leidykloje guli nauja knyga, kuri bus išleista jau greitai, tačiau ji paliko paslaptyje, kokia tai bus knyga.

Ji džiaugėsi, kad jos kūryba pateko į Literatūros žinovų sudarytą Šimtmečio knygų šimtuką. Tai romanas „Ledynmečio žvaigždės“.

Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 11-12 klasėms  gruodžio 15 d.  rašytoja pristatė knygą „Pro rūdijančią naktį“. Ši knyga parašyta dienoraščio forma, ir tai pasiteisino, nes dauguma partizanų rašė dienoraščius. Nors Antanas Kraujalis, paskutinis  Lietuvos partizanas, nerašė dienoraščio, bet tai galėjo būti, todėl knygos herojė  Adelė, kuri gimusi 1970 m., rašo dienoraštį, ir jie tarsi  kalbasi kiekvienas apie savo laiką. Viskas baigiasi 1990 metais, tačiau Adelės  sąmonėje lūžio nėra, ji lieka dar nesupratusi, koks laikas atėjo kartu su Nepriklausomybe. Knygoje pasakojimo gijos susikerta ir veikėjai rašo tarsi savo istoriją. Rašytoja, rašydama šį kūrinį, rėmėsi tikrais faktais, tačiau romanui reikalinga meninė raiška, ir tai padaryti įgalino dvigubas pasakojimas iš dienoraščių.

Anot rašytojos, ši knyga „pagrįsta paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo faktais“.  R. Šerelytės knyga šių dienų skaitytojams, ypač jaunimui, turi atverti akis į dar vieną skausmingą žaizdą, pokario Lietuvos žemėje įsigalėjus sovietiniam barbarizmui.  Tame laikotarpyje, tiek patriotizmo,  kad galėtų būti parašytas  tautinis epas, tačiau patriotinė tematika labai retai rašytojų pasirenkama.

Renata Šerelytė, parašiusi šią knygą, nupynė atminimo vainiką iš paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio, jo artimųjų ir savo alter ego – mergaitės Adelės – dienoraščių. „Dienoraščiai“ apima gana ilgą mūsų tautos laikotarpį: 1928–2019 metus. Antano dienoraščiai, pradėti Kaniūkų kaime vaikystės metais, nutrūko 1965 m. kovo 18-ąją. Jie kaip testamentas liko ateities kartoms.

Paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis slapstėsi iš pradžių lyg pajuokdamas savo gaudytojus, apsirengęs moterišku apdaru, pasisukinėdavo ir po miestelį, šaipydamasis iš KGB darbuotojų. Rūstėjo laikas, Lietuvos kaimuose, miesteliuose vis giliau įsišaknijo ir  įsigalėjo komunistinė tvarka. A. Kraujelis turėjo iškeliauti į miškus, glaustis pas žmones, slapstytis, rūdyti naktų tamsoje. Taip ėmė pintis jo ir jo artimųjų, jo gaudytojų keliai takeliai. Net artimas jo draugas ar pažįstamas kėsinosi jį nužudyti… Jis nusižudė, kai jį 1965-tais metais apsupo saugumiečiai. 2019 m. Vilniuje, Našlaičių kapinėse, buvo atrastas kagėbistų paslėptas A. Kraujelio kūnas.

Knygoje „Pro rūdijančią naktį“, rašytoja, pajėgusi pajausti ir ištverti deginantį kankinių skausmo svorį, tarsi gyvena jų gyvenimą ir tai sukuria tikrovės jausmą. Anot rašytojos, tai be galo sunku.

 Susitikimų akimirkos bus atgaivintos filmuotoje medžiagoje jau netrukus.

Džiaugiamės bendradarbiavimu su Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija, dėkojame mokytojoms Zinaidai Palionienei, Snieguolei Urbanavičienei, Audronei Janušauskienei ir mokiniams, dalyvavusiems užsiėmimuose.

 Susitikimai  vyko vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“. Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

 

Dalia Taparauskienė, Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos projektų vadovė

 

 

 

 

 

 

Paskelbta temoje Musninkai, Širvintos, vaiku sk

Kraštiečiui Alfonsui Balsevičiui atminti

Šių metų lapkričio 25 d. sukako 95 m. Alfonsui Balsevičiui ( 1925 11 25 – 2011). Tai Čiobiškio krašto, Pamusių kaimo Žmogus, mylėjęs savo gimtą kraštą ir jį įamžinęs savo rašytiniuose šaltiniuose.

Kraštiečiui Alfonsui Balsevičiui atminimui Lapelių bibliotekoje organizuota knygų paroda „Pamusiai, gimtoji padangė“.

Vaikystė ir jaunystė prabėgo vaizdinguose Musės upės, Nuotakos ir Kaimenos upelių pakrantėse, pievose, miškuose, laukuose. Iš motinos paveldėjo meilę žmonėms, dainai, gimtajam kraštui.

Tetos Marijonos perduotos gydymo žolelėmis žinios bei noras padėti žmonėms skatino norą tapti mediku. Tačiau, mirus tėveliui, mokslai tapo nepasiekiami.

Būdamas devyniolikos metų įstojo į tuometinį Pamusių kaimo apylinkėse veikusį partizanų būrį, Dėl šios veiklos  Alfonsas buvo nuteistas kalėti  Vorkutos lageryje.

Grįžęs iš lagerio neakivaizdžiai mokėsi Kauno medicinos mokykloje, taip tapo mediku. Dirbo daugelyje rajono medicinos punktų, vėliau Širvintų centrinėje ligoninėje ir ilgą laiką dirbo poliklinikoje.

Kraštotyrininkas Alfonsas būdamas jaunas pradėjo tapyti. Dalis šių darbų yra Lapelių bibliotekoje ir Lapelių bendruomenėje.

2008 m. už švietėjišką ir kraštotyrinę veiklą, už gimtojo krašto papročių, liaudies amatų, tradicijų puoselėjimą, už visuomeninę veiklą, už Širvintų krašto garsinimą A. Balsevičiui buvo skirta I. Šeiniaus premija.

Kraštotyrininkas organizavo paminklo Pamusių kaimui statybą. Dabar šio kaimo nebeliko, jo vietoje liko beribiai laukai. Pamusių kaime 1990 m. pastatytas iš lauko akmenų sumūrytas paminklas Pamusių kaimo gyventojų, nukentėjusių sovietinės okupacijos metu, atminimui. Paminklo autorius – Alfonsas Balsevičius. Akmenų mūro paminkle, kurio pagrindinio fasado centre įmūryta atminimo lentelė su užrašu: „Pamusių kaimo ir jo žmonių atminimui (1944-1990)“.

Alfonsas Balsevičius yra surinkęs medžiagos ir sudaręs  kraštotyros darbus: „Pamusių kaimo istorija   „Kaimo auksarankis“: [apie Joną Zdanauską]; „Prisiminimai apie Pamusių kaimą“,  „Kai naktis su diena susimaišo“, „Apie ką ošia Paširvinčio medžiai“,  „Pro debesų plyšį į Širvintas pažvelgus“ , „Medicininio gyventojų aptarnavimo Širvintų rajone vystymasis ir jo ypatumai“,  parašęs legendą „Padavimas apie Širvintas“.

Padavimas apie Širvintų miestą – tai legenda apie Širvintų miesto kilmę. Taip pat aprašytos šventės ir papročiai, laisvalaikis, žaidimai, gyvulių priežiūra, žvejyba, bitininkystė, vėžiavimas, gyvenvietės ir sodybos.

2012 metais išleista Alfonso Balsevičiaus eilėraščių knyga „Alfonso Balsevičiaus eilėraščiai“.

Prie kalno Palobės, tarp žaliųjų pievų,

Kur Musė vingiuoja, kur statūs krantai,

Paunksnėje sodų, prie žydinčių pievų,

Tai kaimas Pamusių – gimtieji namai.

Janė Stravinskienė,

 Lapelių filialo vyr.  bibliotekininkė

Paskelbta temoje Lapelės, Širvintos

Tautodailės metams – Aurimo kalvystė

2020-ieji  metai yra paskelbti Tautodailės metais. Tautodailininkų kūrybos raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą. Tautodailininkų dėka visuomenė vis labiau domisi tautiniu kostiumu, kalvystės, medžio skulptūros ir kitomis tradicijomis.

Lapelių bibliotekoje parengtas kraštotyros darbas apie kalvį Aurimą Norinkevičių.

Kalvystė – vienas senoviškiausių  amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalo.  Kalvio gaminiai padėdavo buityje: virtuvėje moterys pjaustydavo kalvio nukaltais peiliais, vyrai kaustydavo arklius pasagomis, o į mūšius jodavo apsiginklavę nukaltais ginklais. Dabar kalviai – tai menininkai, kuriantys išskirtinius, vienetinius gaminius ir puoselėjantys senąsias tradicijas.

Lapelių kaime šį amatą puoselėja Aurimas Norinkevičius. Baigęs vidurinę pasirinko statybininko profesiją. Mokėsi Jonavos statybos mokykloje. 1993 metais  baigė mokslus ir pradėjo dirbti statybose, taip užsidirbo pragyvenimui . Dirbo įvairius statybos darbus, yra statęs Vilniuje prekybos centrą „Pas Juozapą“  Tačiau kalvystė nepaliko jo ramybėje.  Metalas traukė ir viskas. Bedirbdamas statybose, laisvalaikiu vis ką nors kalviaudavo. Su pagamintais metalo dirbiniais dalyvaudavo Kaziuko mugėse. Dabar savo darbus kelia į socialinius tinklus.

Iš pradžių kalvystė Aurimui buvo tik hobis.  Mokėsi pats, tobulėjo, o ilgainiui šis amatas tapo kasdieniu darbu. Atsisakė statybos darbų. Iš pagamintų  metalo darbų užtenka lėšų pragyvenimui. Gyvenime  svarbu atrasti balansą ir rasti tokį darbą, nuo kurių dūšiai gera.

Aurimo kiekvienas darbas prasideda nuo projektavimo: Pirmiausiai viską išdėsto ant popieriaus lapo, o tik tada daiktas pradedamas gaminti iš metalo. Kurdamas eskizus derina subtilią kompoziciją ir linijų grakštumą. Džiugu, kai stilizuotos medžių šakos tarsi gyvos apraizgo laiptus, sienas ir tampa įspūdingo vaizdo turėklais, bei rūbų pakabomis. Darbe patinka tikslumas, preciziškumas.

Dirbant su metalu reikia įvairių metalo staklių. Tad daugel įrankių, staklių  susiprojektuoja ir pasigamina pats.  Kai tai sugebi — gali eiti toliau šia  kryptimi. Kalvėje yra žaizdras, priekalas. Šiais laikais šis įrankis,  priekalas, padeda sukurti dailius tvoros vartus, lauko šviestuvus, metalinius turėklus ar kitus kalvystės, ir ne tik kalvystės, dirbinius. Priešingai nei audinį, kurio nebesuklijuosi, metalą, jei jo nesudegini, gali ir taisyti, ir sukti, ir lenkti, tik reikia sugalvoti kaip ir jausti savo darbą – juk esmė tik smulkmenose. Skirtumas toks, kaip tarp nešlifuoto ir šlifuoto brangakmenio. Kalvio darbuose yra gamtos motyvų – gėlių, lapelių,  o ir pats vyras palingavo galvą – kaip be gamtos, tuo labiau kad gyvena jos apsuptyje. Pagal  užsakymą, Aurimas kaldina ir  saulutes. Aurimas ne tik su ugnies žaizdru kalbina metalą. Su žaizdru ilgesnis gaminio kelias, tad meistras metalą įstato metalą į stakles. Jose jį suka, taip pagamina suktus metalo gaminius. Kiekvienai sukimo reikalingai formai Aurimas turi pasigaminęs sukimo ruošinius. Kitiems metalo gaminiams dabar konstruoja kūjo automatą. Tad palengvės darbas kalant metalą. Daug informacijos apie įrankius randa internete. Tada bando pasigaminti darbo įrankius pats.

Dirbant kalviškus darbus reikia ne tik ištvermės, bet ir jėgos. Gaminant vienus vartus, kalant metalą, nuo sunkių smūgių sutino rankos. Bet pagamintas metalo gaminys atperka visus skausmus. Darbas teikia malonumą.

Paimtas į rankas metalas gali atrodyti sunkus, šaltas, „prie dūšios neina“, bet kai pradeda ką nors daryti, metalas iš karto sušyla, tampa lengvesnis ir, jeigu dar sugalvoja ką nors gero ir gražaus, tai labai lengva ranka viskas ir gaunasi. Žinoma, kartais būna užsakymų, kurie ne prie širdies. Tada jie darosi ilgai ir sunkiai. „Kiekvieną darbą reikia išnešioti. Niekada nebūna taip, kad pasakei, jog dabar darysi saulutę, ir iškart imiesi to. Ne. Vakarais, kai aplinkui jau ramu, ima ir apgalvoja viską, apmąsto. Kartais palaiko širdy ir galvoje kokią savaitę ar ilgiau. Ir tada, kai jau žino, kad galima daryti, kala“.

Tam, kad galėtų tobulėti savo darbe, reikia pačiam dirbti, jei nori – išmoksi. Aurimas  kaldamas mato, ką ir kaip daryti. Kalvėje visad palaikoma  švara,  tada visai kitoks darbas. Ir joje  reikia dirbti tiek, kad kitą dieną vėl norėtum į ją ateiti. Jei eisi per prievartą – nieko nenukalsi. Visi įrankiai kalvėje pasidaryti paties Aurimo. Jis nenaudoja jokių štampų. Įkaitinta kalvės žaizdre geležis įvairiai apdorojama: kalama, plojama, tempiama, skeliama, sukama, lenkiama.

Pastaruoju metu gyvena tik iš kalviškų darbų ir išlaiko šeimą. Galbūt nesivarto kaip inkstas taukuose, tačiau teikia pirmenybę maloniam  darbui.  Užsakymų būna kartais ir per daug, kai kuriems užsakovams tenka ir atsakyti. Aurimas gamina metalinius laiptus, lauko durų stogelius, rūbų pakabas, namo numerius, tvoras, vartus. Na,  ir įprastai  kiekvienam kalviui prestižo reikalu tampa nukalti rožę… Aurimo darbai keliauja į Vilnių, Širvintas, Ukmergę. Dalis jų lieka ir puošia Lapelių kaimo kiemus.

Laisvalaikiu domisi  sportu. Prie namo stovi ir kaip tik dabar tvarkomas buvęs ūkinis pastatas, kuriame kalvis įsirenginėja salę, kurioje užsiims sportu. Gyvenimo dalis yra ir motociklai. Turėjo jų ne vieną. Šiuo metu įsigijo „Harley  Davidson“. Dalyvauja draugų susibūrimuose, kartu keliauja po Lietuvą su motociklais.

Lietuvoje dabar kalvių yra pakankamai nemažai. Gal net keli šimtai. Aukšto lygio — keliasdešimt. Lietuvoje kalvystės menas yra tikrai toli pažengęs. Jis teikia žmonėms džiaugsmą, puošia jų gyvenamą aplinką.  Juk rankų darbo gaminiai skleidžia šilumą, nors pats metalas yra šaltas. Pasipuošę savo aplinką kalviškais darbais ir patys jaučiamės geriau.

 

Janė Stravinskienė,

Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė

 

Paskelbta temoje Lapelės, Širvintos

Nepaprastai džiaugiamės jums pristatydami akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ vaikų ir paauglių knygas

Balsuoti už knygą vaikams galite čia: 
http://www.skaitymometai.lt/index.php?1452040833

Už labiausiai patikusią knygą, skirtą paaugliams galite balsuoti čia:
http://www.skaitymometai.lt/index.php?3144147634

Daugiau skaitykite: http://metuknyga.lt/index.php?486198867

Paskelbta temoje Be kategorijos

Igno Šeiniaus viešoji  biblioteka tęsia virtualius susitikimus su dailininkais ir rašytojais

Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji  biblioteka vykdė virtualius susitikimus-kūrybines edukacijas  su dailininke, rašytoja  Sigute Ach.

Sigutė Ach –  dailininkė, knygų iliustratorė, rašytoja. Studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete. Kurį laiką piešė reprodukcijas, atvirukus ir pardavinėdavo juos mugėse. 2001 m. kartu su Arvydu Vereckiu  įkūrė leidyklą „Nieko rimto“. Iš pradžių Sigutė Ach šiai leidyklai kūrė reprodukcijas, atvirukus, o vėliau pradėjo iliustruoti knygas vaikams. Sigutė Ach iliustravo nemažai vaikų literatūros klasikos kūrinių: Šarlio Pero, Sergejaus Kozlovo, Eleonoros Fardžen, Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės  ir kitų autorių knygas. Taip pat parašė keletą autorinių knygų, kurios verstos į ukrainiečių, rusų, italų  kalbas.

Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka vykdė virtualius susitikimus-kūrybines edukacijas su dailininke, rašytoja Sigute Ach.          

Susitikimo metu, gruodžio 9 d. dailininkė, rašytoja pristatė savo kūrybą: pirmąją iliustruotą knygą, pirmąją parašytą knygą, parodė savo kūrybos vietą. Ji įsikūrusi virš leidyklos „Nieko rimto“ ir joje labai puikiai dailininkei sekasi kurti.

Vėliau dailininkė paėmė popierių, teptuką, vandenį, akvarelinius dažus ir parodė akvarelės liejimo techniką. Ant popieriaus išliejo, rodos, kelias įvairių spalvų dėmeles, o išdžiūvusios jos pavirto į paveikslėlius, kuriuos vaizduotė gali paversti į bet kokį objektą.

O paskui ji ta pačia technika išliejo zuikį, kuris smulkių štrichų ir spalvų pagalba tapo tokiu mielu ir žaismingu. Dailininkė papasakojo, jog ji mėgsta smulkius štrichus, ką ir matome jos kūryboje. Jos knygutės iliustruotos preciziškai, kiekvienas taškelis kažką reiškia. Dar ji parodė vaikams, kaip piešti akutes, kad jos taptų gyvomis.

Na, o pačią dailininkę galima sieti su angelų kūryba. Susitikimo metu Sigutė Ach papasakojo apie angelus savo kūryboje, apie angelo simbolį žmonijos kultūroje. Ji kūrybiškai skatina pažinti „angelišką“ savosios asmenybės pusę, įkvepia atrasti, puoselėti ją. Todėl vėliau ant popieriaus gimė angelas, kuris buvo išlietas akvarele, pakoreguotas smulkiomis detalėmis.

Baigiamoje dalyje Sigutė Ach pakvietė vaikus visada būti kūrybiškais ir lavinti vaizduotę, nes vaizduotė gali kurti stebuklus, nukelti į tolimus pasaulius, matyti tai, kas dar tik svajonėse. O tam reikia skaityti knygas, kurios skatina matyti širdimi, todėl pakvietė vaikus skaityti ir kuo dažniau lankytis bibliotekose.

Pabaigoje mokiniai galėjo užduoti klausimus, į kuriuos dalininkė išsamiai atsakė ir palinkėjo vaikams pabandyti nupiešti po paveikslėlį akvarelės liejimo technika ir padovanoti, kaip kalėdinį atviruką ar surengti parodą bibliotekoje

Šiame susitikime dalyvavo Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos pradinių klasių ir Širvintų pradinės mokyklos 3Cklasės mokiniai.

Kūrybinės edukacijos akimirkos bus atgaivintos filmuotoje medžiagoje jau netrukus.

Džiaugiamės bendradarbiavimu su Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija, Širvintų pradine mokykla, dėkojame mokytojoms Astai Jurkevičienei, Violetai Gelažauskienei, Elzei Trakimavičienei, Sigutei Bzožinskienei, Daliai Vinslauskienei, Audronei Janušauskienei ir mokiniams, dalyvavusiems užsiėmimuose.

Susitikimas-kūrybinė edukacija vyko vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“. Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

 

Dalia Taparauskienė, Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos projektų vadovė

 

 

 

 

 

Paskelbta temoje Širvintos

Virtualus susitikimas su rašytoju  Vytautu V. Landsbergiu

Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka organizavo virtualų susitikimą su  poetu, publicistu, teatro ir kino režisieriumi,  rašytoju Vytautu V. Landsbergiu.  Jis parašė knygas vaikams „Rudnosiuko istorijos” „Arklio Dominyko meilė“, „Pelytė Zita“, „Berniukas ir žuvėdros“ ir t.t.

V .V.Landsbergis režisavo filmus „Jono Meko anatologija“, „Tėvas“, „Koncertas“, „Iš niekur, į niekur“, „Trispalvis”  ir kt. Iš viso režisavo virš 20 filmų.

Nuo 2005 m. V. V. Landsbergis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 1980 m. jis rašo eilėraščius, vėliau ėmė kurti Vytės Nemunėlio personažo Rudnosiuko istorijas ir kitas pasakas vaikams bei suaugusiems.

Nuo 1980 m. pasirašinėja su raide V tarp vardo ir pavardės, kad nebūtų painiojamas su tėvu V. Landsbergiu. Nuo 1999 m. jis rašo straipsnius ir esė į įvairius interneto portalus.

Parašė virš 25 knygų vaikams. Į švedų kalbą išversta V. V. Landsbergio knyga „Arklio Dominyko meilė“, į latvių kalbą – „Tinginių pasakos“.

Pagal jo kūrinius „Rudnosiuko istorijos“, „Obuolių pasakos“, „Angelų pasakos”, „Briedis Eugenijus“, „Gediminas ir keturi seneliai“ Lietuvos teatruose buvo pastatyta keletas spektaklių. V. V. Landsbergis parašė libretus operoms: Rasos Zurbaitės-Dikčienės operai „Naktis“ ir operai pagal savo knygą „Arklio Dominyko meilė“.

Vytautas V. Landsbergis kuria dainas ir jas pats jas atlieka, pritardamas gitara, išleido savo dainų garso įrašų plokšteles: „Kaimiečių mantros“, „Žiauriai gražūs romansai“, „Aš visai nežinau kodėl“ ir kitas, įgarsino pasaką „Arklio Dominyko meilė“.

Vytautas V. Landsbergio pasakų knygos yra išrinktos geriausiomis metų knygomis vaikams: „Rudnosiuko istorijos“– 1993 m., „Arklio Dominyko meilė“ – 2004 m., „Arklio Dominyko brangakmenis“ – 2011 m.  Jis apdovanotas J. Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Debesys panašūs į žmones“ (2008 m.). Lietuvos autorių teisų gynimo asociacijos agentūros duomenimis, V. V. Landsbergio knygos tarp skaitomiausių lietuvių rašytojų pagal populiarumą pelnė 5-ąją vietą (2015 m.), tarp vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjų – 4-ąją vietą (2018 m.).

Susitikimai pandemijos metu perkeliami į virtualią erdvę, todėl ir šis susitikimas gruodžio 4 d. buvo vykdomas virtualioje erdvėje.

Susitikimo metu rašytojas pristatė knygą „Žalčių karalienė“. Tai pasaka, atpasakota pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė, žalčių karalienė“. Ši gerai žinoma pasaka V. V. Landsbergio apysakoje „Žalčių karalienė“ iš mito perkeliama į realų istorinį laikmetį, į partizaninių kovų laikotarpį,  priverčia naujai pažvelgti į epo modernizavimo galimybes, atrandant universalias šios žinomiausios lietuviškos pasakos sąsajas su dramatiška XX amžiaus Lietuvos pokario istorija. 

„Žalčių karalienė“– tai pajūrio moksleivės, literatės Eglės, dienoraštis, pradėtas rašyti, kai jai buvo septyniolika. Dienoraštis fiksuoja įvykius nuo 1945-ųjų metų pavasario (netikėtos pažinties su partizanų vadu Žilvinu) iki pat žūties 1956-aisiais, jai su keturiais vaikais grįžus iš Gotlando salos į Lietuvą aplankyti savo artimųjų. 

Šioje knygoje naudojamos citatos iš partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščių, remiamasi gausia partizaniška lektūra (dokumentais, laiškais, pasakojimais). 

 Parašyta dienoraščio forma, o žinomiausios pasakos motyvas perkeltas į konkretų laikotarpį, kada vyko partizaninė kova. Skaudžiai skamba Žilvino laiške parašyti žodžiai: „Žinai, Egluže, kas visgi čia, Lietuvoje, skaudžiausia ir sudėtingiausia – tai ne su priešais kovoti, o su saviškiais“. 

Rašytojas įtaigiai pasakojo apie knygos kūrimo istoriją, apie tai, kokia skaudi partizanų tema, kokia prasminga jų kova Lietuvos išlikimui, jos Nepriklausomybei.

Pasidalijo mintimis apie numatomą naująjį filmą, atsakė į gimnazistų užduotus klausimus. Virtualiame susitikime dalyvavo Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos 2B ir 3 klasių mokiniai.

Dėkojame už gražų bendradarbiavimą Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijai, lietuvių kalbos mokytojai Editai Rutkauskienei, 2B ir 3 klasių mokiniams.

Susitikimai vyko Igno Šeiniaus viešajai bibliotekai vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

Dalia Taparauskienė, Širvintų viešosios Igno Šeiniaus bibliotekos projektų vadovė

 

 

 

Paskelbta temoje Širvintos, vaiku sk

Interaktyvi pamoka „Teatras ir muzika“

Gruodžio 1 d. vyko interaktyvi muzikinė pamoka „Teatras ir muzika“, kurią vedė scenos menų atlikėjas,  teatro ir kino aktorius, renginių ir televizijos laidų vedėjas Dominykas Vaitiekūnas su pianistu Dovydu Kiauka. Renginyje dalyvavo „Atžalyno“ progimnazijos 7a klasės moksleiviai su mokytoja Sigute Davidavičiene.

Dominykas dalyvauja muzikiniuose scenos menų pastatymuose ir aktyviai gilinasi į miuziklo žanro atlikimo techniką, tobulina profesinius scenos judesio ir šokio įgūdžius Lietuvoje, o specialios miuziklinio dainavimo technikos mokytis nuo 2016 metų keliauja į užsienio šalis, nes Lietuvoje šio žanro tradicijų ir mokyklos nėra. Jau kelis metus dirba su prof. Derek Barnes Jungtinėje Karalystėje. Lankydamasis amerikietiško miuziklo seminare Barselonoje 2019 m. užmezgė kontaktus su garsiais vokalo pedagogais iš JAV . Pasibaigus koronos pandemijos suvaržymams, ten nori važiuoti mokytis.

Dominykas apibendrintai papasakojo muzikos istoriją nuo seniausių laikų iki muzikinio teatro ir miuziklo atsiradimo.

Skambant muzikai, buvo pristatytos dainos iš žymių pasaulio miuziklų: „Liūtas Karalius“ („The Lion King“),  Brodvėjaus senbuvio „Pipinas“(Pippin“), „Brangus Evanai Hansenai“(„Dear Evan Hansen“) ir iš muzikinio filmo „Kalifornijos svajos“( „La La Land“). Dominykas atsakė į daugybę pateiktų klausimų. Sakė, turintis tikslą išvažiuoti į Niujorką mokytis dainavimo, jam patinka pasakoti žmonėms istorijas per muziką; laisvalaikiu sportuoja, skaito knygas, keliauja, mokėsi šokti įvairių stilių šokius. „Norint tapti profesionalu, reikia labai daug ir ilgai dirbti, sakykim 10 metų. Nors kai esi paauglys, visko norisi greitai: čia ir dabar.“ – kalbėjo aktorius.

Dėkojame atlikėjams už įdomų virtualų renginį. Tikimės, kad kiti susitikimai vyks jau gyvai. Tai buvo paskutinis Širvintų Igno Šeiniaus bibliotekos projekto „Ieškoti, pažinti, pamėgti“ , kurį finansuoja Lietuvos Kultūros taryba, Kultūros ministerija ir Širvintų r. savivaldybė renginys.

Tikimės, kad projekte dalyvavusieji praplėtė savo akiratį, turėjo galimybę susipažinti su įdomiais autoriais ir atlikėjais ir juos pamėgo.

Vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė

 

 

Paskelbta temoje Širvintos