Labai svarbu išsaugoti žuvusiųjų Sausio 13 – ąją atminimą tautos atmintyje, nes tautos nebėra kai nebelieka žuvusiųjų už laisvę atminimo.
Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Šiai įžymiai datai paminėti parengta leidinių paroda Alionių filiale.
Alionių filialo vyr. bibliotekininkė Irena Dzedzickienė
Laisvės sargyboje esame jau 30 metų. Neužmiršome, saugome, esame dėkingi ir susitelkę.Vertiname Laisvės gynėjų drąsa ir ryžtu iškovotą laisvę ir puoselėjame ją.
Tegul Sausio 13 – osios dienos languose įžiebtų vienybės žvakių šviesa šildo ir primena: vardan tų, kurie žuvo, vardan tų, kurie siekdami nepriklausomybės buvo sužeisti, vardan mūsų visų Laisvės!
Vidmantė Meškienė, Kiauklių filialo vyr. bibliotekininkė
Gruodžio mėnesį Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka organizavo virtualius susitikimus su kupina fantazijos vaikų ir suaugusiųjų knygų rašytoja Renata Šerelyte.
Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 6-7 klasių mokiniams gruodžio 7 d. rašytoja kalbėjo apie knygų seriją „Krakatukai“.
„Krakatukų pievelė“ atejo iš vaikystės. Tame labiausiai kalta rašytoja Tuvė Janson, kurios knygą ji perskaitė tada. Jai patiko Saugus slėnis, knygos herojai. Iš vaikystės prisiminimų ir gimė Krakatukai. Krakatukai – tai gudobelės uogos, kurias valgydavo vaikystėje, Bėgdavo jų skinti ir tai buvo stebuklingos uogos.
Bet kuris linksmos fantazijos gerbėjas norėtų skaityti apie uogas?. Tai būtų nuobodu. Gyvenimas Krakatukų pievelėje buvo labai ramus ir nuobodus. Toks ramus, kad rytais rasos lašelių kapsėjimas virsdavo girdima muzika. Čia gyveno ramus, geraširdis vyriškis Birbindonas, jo draugas Tešlius – žmogelis iš tešlos, bambeklė musė Buntė, Maumas, keletas jūros kiaulyčių. Niekas negalėtų teigti, kad pievelėje gali vykti kažkas ypatingo, įdomaus.
Tačiau vieną dieną visą ramų gyvenimą sujaukė atklydėlė. Tai buvo didžiaausė senė. Jos ausys buvo neregėto dydžio. Ši senė turėjo tikrai lakią fantaziją, savo pasakojimais apie jūrų laivynus, piratus ir cukranendrių plantacijas įtikino Tešlių, kad iš tikrųjų šiuos nuotykius yra patyrusi ir kad esanti ne iš „kelmo spirta”. Šie pasakojimai ir apvertė visą tylų pievelės pasaulėlį, nes kaip sakė senė „pavojai seka iš paskos kaip rykliai paskui vergų laivą”. Tada ir prasidėjo nuotykiai. Didžiaausė senė yra knygos ryškiausias veikėjas – įdomus, paslaptingas, apgaubtas paslapties skraiste, turintis ir neigiamų bruožų. Spygliuotoji baidyklė persekioja senę, neduoda jai ramybės. Kodėl? Gal nori kaip nors įspėti, pamokyti. Na, o norint viską sužinoti, reikia perskaityti visas šios serijos knygas.
Su šia serija užaugo visa skaitytojų karta.
– Smagu, kai prieina išlakus vaikinas ir sako, jog yra „Krakatukų“ gerbėjas. Nustembu, bet juk visa karta jau išaugo su tomis knygelėms. Kritikai man priekaištavo, kad ten per daug veiksmo. Gal todėl ji taip patikdavo berniukams. Pati žiauriai nemėgstu prozos, kur daug statiškų gamtos aprašymų, ilgų, nepagrįstų dvasinių išgyvenimų per tris puslapius, – pasakojo rašytoja.
Rašytoja sakė, kad jau atsisveikino su Krakatukų serija ir leidykloje guli nauja knyga, kuri bus išleista jau greitai, tačiau ji paliko paslaptyje, kokia tai bus knyga.
Ji džiaugėsi, kad jos kūryba pateko į Literatūros žinovų sudarytą Šimtmečio knygų šimtuką. Tai romanas „Ledynmečio žvaigždės“.
Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 11-12 klasėms gruodžio 15 d. rašytoja pristatė knygą „Pro rūdijančią naktį“. Ši knyga parašyta dienoraščio forma, ir tai pasiteisino, nes dauguma partizanų rašė dienoraščius. Nors Antanas Kraujalis, paskutinis Lietuvos partizanas, nerašė dienoraščio, bet tai galėjo būti, todėl knygos herojė Adelė, kuri gimusi 1970 m., rašo dienoraštį, ir jie tarsi kalbasi kiekvienas apie savo laiką. Viskas baigiasi 1990 metais, tačiau Adelės sąmonėje lūžio nėra, ji lieka dar nesupratusi, koks laikas atėjo kartu su Nepriklausomybe. Knygoje pasakojimo gijos susikerta ir veikėjai rašo tarsi savo istoriją. Rašytoja, rašydama šį kūrinį, rėmėsi tikrais faktais, tačiau romanui reikalinga meninė raiška, ir tai padaryti įgalino dvigubas pasakojimas iš dienoraščių.
Anot rašytojos, ši knyga „pagrįsta paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo faktais“. R. Šerelytės knyga šių dienų skaitytojams, ypač jaunimui, turi atverti akis į dar vieną skausmingą žaizdą, pokario Lietuvos žemėje įsigalėjus sovietiniam barbarizmui. Tame laikotarpyje, tiek patriotizmo, kad galėtų būti parašytas tautinis epas, tačiau patriotinė tematika labai retai rašytojų pasirenkama.
Renata Šerelytė, parašiusi šią knygą, nupynė atminimo vainiką iš paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio, jo artimųjų ir savo alter ego – mergaitės Adelės – dienoraščių. „Dienoraščiai“ apima gana ilgą mūsų tautos laikotarpį: 1928–2019 metus. Antano dienoraščiai, pradėti Kaniūkų kaime vaikystės metais, nutrūko 1965 m. kovo 18-ąją. Jie kaip testamentas liko ateities kartoms.
Paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis slapstėsi iš pradžių lyg pajuokdamas savo gaudytojus, apsirengęs moterišku apdaru, pasisukinėdavo ir po miestelį, šaipydamasis iš KGB darbuotojų. Rūstėjo laikas, Lietuvos kaimuose, miesteliuose vis giliau įsišaknijo ir įsigalėjo komunistinė tvarka. A. Kraujelis turėjo iškeliauti į miškus, glaustis pas žmones, slapstytis, rūdyti naktų tamsoje. Taip ėmė pintis jo ir jo artimųjų, jo gaudytojų keliai takeliai. Net artimas jo draugas ar pažįstamas kėsinosi jį nužudyti… Jis nusižudė, kai jį 1965-tais metais apsupo saugumiečiai. 2019 m. Vilniuje, Našlaičių kapinėse, buvo atrastas kagėbistų paslėptas A. Kraujelio kūnas.
Knygoje „Pro rūdijančią naktį“, rašytoja, pajėgusi pajausti ir ištverti deginantį kankinių skausmo svorį, tarsi gyvena jų gyvenimą ir tai sukuria tikrovės jausmą. Anot rašytojos, tai be galo sunku.
Susitikimų akimirkos bus atgaivintos filmuotoje medžiagoje jau netrukus.
Džiaugiamės bendradarbiavimu su Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija, dėkojame mokytojoms Zinaidai Palionienei, Snieguolei Urbanavičienei, Audronei Janušauskienei ir mokiniams, dalyvavusiems užsiėmimuose.
Susitikimai vyko vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“. Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.
Dalia Taparauskienė, Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos projektų vadovė
Šių metų lapkričio 25 d. sukako 95 m. Alfonsui Balsevičiui ( 1925 11 25 – 2011). Tai Čiobiškio krašto, Pamusių kaimo Žmogus, mylėjęs savo gimtą kraštą ir jį įamžinęs savo rašytiniuose šaltiniuose.
Kraštiečiui Alfonsui Balsevičiui atminimui Lapelių bibliotekoje organizuota knygų paroda „Pamusiai, gimtoji padangė“.
Vaikystė ir jaunystė prabėgo vaizdinguose Musės upės, Nuotakos ir Kaimenos upelių pakrantėse, pievose, miškuose, laukuose. Iš motinos paveldėjo meilę žmonėms, dainai, gimtajam kraštui.
Tetos Marijonos perduotos gydymo žolelėmis žinios bei noras padėti žmonėms skatino norą tapti mediku. Tačiau, mirus tėveliui, mokslai tapo nepasiekiami.
Būdamas devyniolikos metų įstojo į tuometinį Pamusių kaimo apylinkėse veikusį partizanų būrį, Dėl šios veiklos Alfonsas buvo nuteistas kalėti Vorkutos lageryje.
Grįžęs iš lagerio neakivaizdžiai mokėsi Kauno medicinos mokykloje, taip tapo mediku. Dirbo daugelyje rajono medicinos punktų, vėliau Širvintų centrinėje ligoninėje ir ilgą laiką dirbo poliklinikoje.
Kraštotyrininkas Alfonsas būdamas jaunas pradėjo tapyti. Dalis šių darbų yra Lapelių bibliotekoje ir Lapelių bendruomenėje.
2008 m. už švietėjišką ir kraštotyrinę veiklą, už gimtojo krašto papročių, liaudies amatų, tradicijų puoselėjimą, už visuomeninę veiklą, už Širvintų krašto garsinimą A. Balsevičiui buvo skirta I. Šeiniaus premija.
Kraštotyrininkas organizavo paminklo Pamusių kaimui statybą. Dabar šio kaimo nebeliko, jo vietoje liko beribiai laukai. Pamusių kaime 1990 m. pastatytas iš lauko akmenų sumūrytas paminklas Pamusių kaimo gyventojų, nukentėjusių sovietinės okupacijos metu, atminimui. Paminklo autorius – Alfonsas Balsevičius. Akmenų mūro paminkle, kurio pagrindinio fasado centre įmūryta atminimo lentelė su užrašu: „Pamusių kaimo ir jo žmonių atminimui (1944-1990)“.
Alfonsas Balsevičius yra surinkęs medžiagos ir sudaręs kraštotyros darbus: „Pamusių kaimo istorija „Kaimo auksarankis“: [apie Joną Zdanauską]; „Prisiminimai apie Pamusių kaimą“, „Kai naktis su diena susimaišo“, „Apie ką ošia Paširvinčio medžiai“, „Pro debesų plyšį į Širvintas pažvelgus“ , „Medicininio gyventojų aptarnavimo Širvintų rajone vystymasis ir jo ypatumai”, parašęs legendą „Padavimas apie Širvintas“.
Padavimas apie Širvintų miestą – tai legenda apie Širvintų miesto kilmę. Taip pat aprašytos šventės ir papročiai, laisvalaikis, žaidimai, gyvulių priežiūra, žvejyba, bitininkystė, vėžiavimas, gyvenvietės ir sodybos.
2012 metais išleista Alfonso Balsevičiaus eilėraščių knyga „Alfonso Balsevičiaus eilėraščiai“.
Prie kalno Palobės, tarp žaliųjų pievų,
Kur Musė vingiuoja, kur statūs krantai,
Paunksnėje sodų, prie žydinčių pievų,
Tai kaimas Pamusių – gimtieji namai.
Janė Stravinskienė,
Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė
2020-ieji metai yra paskelbti Tautodailės metais. Tautodailininkų kūrybos raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą. Tautodailininkų dėka visuomenė vis labiau domisi tautiniu kostiumu, kalvystės, medžio skulptūros ir kitomis tradicijomis.
Lapelių bibliotekoje parengtas kraštotyros darbas apie kalvį Aurimą Norinkevičių.
Kalvystė – vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalo. Kalvio gaminiai padėdavo buityje: virtuvėje moterys pjaustydavo kalvio nukaltais peiliais, vyrai kaustydavo arklius pasagomis, o į mūšius jodavo apsiginklavę nukaltais ginklais. Dabar kalviai – tai menininkai, kuriantys išskirtinius, vienetinius gaminius ir puoselėjantys senąsias tradicijas.
Lapelių kaime šį amatą puoselėja Aurimas Norinkevičius. Baigęs vidurinę pasirinko statybininko profesiją. Mokėsi Jonavos statybos mokykloje. 1993 metais baigė mokslus ir pradėjo dirbti statybose, taip užsidirbo pragyvenimui . Dirbo įvairius statybos darbus, yra statęs Vilniuje prekybos centrą „Pas Juozapą“ Tačiau kalvystė nepaliko jo ramybėje. Metalas traukė ir viskas. Bedirbdamas statybose, laisvalaikiu vis ką nors kalviaudavo. Su pagamintais metalo dirbiniais dalyvaudavo Kaziuko mugėse. Dabar savo darbus kelia į socialinius tinklus.
Iš pradžių kalvystė Aurimui buvo tik hobis. Mokėsi pats, tobulėjo, o ilgainiui šis amatas tapo kasdieniu darbu. Atsisakė statybos darbų. Iš pagamintų metalo darbų užtenka lėšų pragyvenimui. Gyvenime svarbu atrasti balansą ir rasti tokį darbą, nuo kurių dūšiai gera.
Aurimo kiekvienas darbas prasideda nuo projektavimo: Pirmiausiai viską išdėsto ant popieriaus lapo, o tik tada daiktas pradedamas gaminti iš metalo. Kurdamas eskizus derina subtilią kompoziciją ir linijų grakštumą. Džiugu, kai stilizuotos medžių šakos tarsi gyvos apraizgo laiptus, sienas ir tampa įspūdingo vaizdo turėklais, bei rūbų pakabomis. Darbe patinka tikslumas, preciziškumas.
Dirbant su metalu reikia įvairių metalo staklių. Tad daugel įrankių, staklių susiprojektuoja ir pasigamina pats. Kai tai sugebi — gali eiti toliau šia kryptimi. Kalvėje yra žaizdras, priekalas. Šiais laikais šis įrankis, priekalas, padeda sukurti dailius tvoros vartus, lauko šviestuvus, metalinius turėklus ar kitus kalvystės, ir ne tik kalvystės, dirbinius. Priešingai nei audinį, kurio nebesuklijuosi, metalą, jei jo nesudegini, gali ir taisyti, ir sukti, ir lenkti, tik reikia sugalvoti kaip ir jausti savo darbą – juk esmė tik smulkmenose. Skirtumas toks, kaip tarp nešlifuoto ir šlifuoto brangakmenio. Kalvio darbuose yra gamtos motyvų – gėlių, lapelių, o ir pats vyras palingavo galvą – kaip be gamtos, tuo labiau kad gyvena jos apsuptyje. Pagal užsakymą, Aurimas kaldina ir saulutes. Aurimas ne tik su ugnies žaizdru kalbina metalą. Su žaizdru ilgesnis gaminio kelias, tad meistras metalą įstato metalą į stakles. Jose jį suka, taip pagamina suktus metalo gaminius. Kiekvienai sukimo reikalingai formai Aurimas turi pasigaminęs sukimo ruošinius. Kitiems metalo gaminiams dabar konstruoja kūjo automatą. Tad palengvės darbas kalant metalą. Daug informacijos apie įrankius randa internete. Tada bando pasigaminti darbo įrankius pats.
Dirbant kalviškus darbus reikia ne tik ištvermės, bet ir jėgos. Gaminant vienus vartus, kalant metalą, nuo sunkių smūgių sutino rankos. Bet pagamintas metalo gaminys atperka visus skausmus. Darbas teikia malonumą.
Paimtas į rankas metalas gali atrodyti sunkus, šaltas, „prie dūšios neina“, bet kai pradeda ką nors daryti, metalas iš karto sušyla, tampa lengvesnis ir, jeigu dar sugalvoja ką nors gero ir gražaus, tai labai lengva ranka viskas ir gaunasi. Žinoma, kartais būna užsakymų, kurie ne prie širdies. Tada jie darosi ilgai ir sunkiai. „Kiekvieną darbą reikia išnešioti. Niekada nebūna taip, kad pasakei, jog dabar darysi saulutę, ir iškart imiesi to. Ne. Vakarais, kai aplinkui jau ramu, ima ir apgalvoja viską, apmąsto. Kartais palaiko širdy ir galvoje kokią savaitę ar ilgiau. Ir tada, kai jau žino, kad galima daryti, kala“.
Tam, kad galėtų tobulėti savo darbe, reikia pačiam dirbti, jei nori – išmoksi. Aurimas kaldamas mato, ką ir kaip daryti. Kalvėje visad palaikoma švara, tada visai kitoks darbas. Ir joje reikia dirbti tiek, kad kitą dieną vėl norėtum į ją ateiti. Jei eisi per prievartą – nieko nenukalsi. Visi įrankiai kalvėje pasidaryti paties Aurimo. Jis nenaudoja jokių štampų. Įkaitinta kalvės žaizdre geležis įvairiai apdorojama: kalama, plojama, tempiama, skeliama, sukama, lenkiama.
Pastaruoju metu gyvena tik iš kalviškų darbų ir išlaiko šeimą. Galbūt nesivarto kaip inkstas taukuose, tačiau teikia pirmenybę maloniam darbui. Užsakymų būna kartais ir per daug, kai kuriems užsakovams tenka ir atsakyti. Aurimas gamina metalinius laiptus, lauko durų stogelius, rūbų pakabas, namo numerius, tvoras, vartus. Na, ir įprastai kiekvienam kalviui prestižo reikalu tampa nukalti rožę… Aurimo darbai keliauja į Vilnių, Širvintas, Ukmergę. Dalis jų lieka ir puošia Lapelių kaimo kiemus.
Laisvalaikiu domisi sportu. Prie namo stovi ir kaip tik dabar tvarkomas buvęs ūkinis pastatas, kuriame kalvis įsirenginėja salę, kurioje užsiims sportu. Gyvenimo dalis yra ir motociklai. Turėjo jų ne vieną. Šiuo metu įsigijo „Harley Davidson“. Dalyvauja draugų susibūrimuose, kartu keliauja po Lietuvą su motociklais.
Lietuvoje dabar kalvių yra pakankamai nemažai. Gal net keli šimtai. Aukšto lygio — keliasdešimt. Lietuvoje kalvystės menas yra tikrai toli pažengęs. Jis teikia žmonėms džiaugsmą, puošia jų gyvenamą aplinką. Juk rankų darbo gaminiai skleidžia šilumą, nors pats metalas yra šaltas. Pasipuošę savo aplinką kalviškais darbais ir patys jaučiamės geriau.
Janė Stravinskienė,
Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė
Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka vykdė virtualius susitikimus-kūrybines edukacijas su dailininke, rašytoja Sigute Ach.
Sigutė Ach – dailininkė, knygų iliustratorė, rašytoja. Studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete. Kurį laiką piešė reprodukcijas, atvirukus ir pardavinėdavo juos mugėse. 2001 m. kartu su Arvydu Vereckiu įkūrė leidyklą „Nieko rimto“. Iš pradžių Sigutė Ach šiai leidyklai kūrė reprodukcijas, atvirukus, o vėliau pradėjo iliustruoti knygas vaikams. Sigutė Ach iliustravo nemažai vaikų literatūros klasikos kūrinių: Šarlio Pero, Sergejaus Kozlovo, Eleonoros Fardžen, Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės ir kitų autorių knygas. Taip pat parašė keletą autorinių knygų, kurios verstos į ukrainiečių, rusų, italų kalbas.
Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka vykdė virtualius susitikimus-kūrybines edukacijas su dailininke, rašytoja Sigute Ach.
Susitikimo metu, gruodžio 9 d. dailininkė, rašytoja pristatė savo kūrybą: pirmąją iliustruotą knygą, pirmąją parašytą knygą, parodė savo kūrybos vietą. Ji įsikūrusi virš leidyklos „Nieko rimto“ ir joje labai puikiai dailininkei sekasi kurti.
Vėliau dailininkė paėmė popierių, teptuką, vandenį, akvarelinius dažus ir parodė akvarelės liejimo techniką. Ant popieriaus išliejo, rodos, kelias įvairių spalvų dėmeles, o išdžiūvusios jos pavirto į paveikslėlius, kuriuos vaizduotė gali paversti į bet kokį objektą.
O paskui ji ta pačia technika išliejo zuikį, kuris smulkių štrichų ir spalvų pagalba tapo tokiu mielu ir žaismingu. Dailininkė papasakojo, jog ji mėgsta smulkius štrichus, ką ir matome jos kūryboje. Jos knygutės iliustruotos preciziškai, kiekvienas taškelis kažką reiškia. Dar ji parodė vaikams, kaip piešti akutes, kad jos taptų gyvomis.
Na, o pačią dailininkę galima sieti su angelų kūryba. Susitikimo metu Sigutė Ach papasakojo apie angelus savo kūryboje, apie angelo simbolį žmonijos kultūroje. Ji kūrybiškai skatina pažinti „angelišką“ savosios asmenybės pusę, įkvepia atrasti, puoselėti ją. Todėl vėliau ant popieriaus gimė angelas, kuris buvo išlietas akvarele, pakoreguotas smulkiomis detalėmis.
Baigiamoje dalyje Sigutė Ach pakvietė vaikus visada būti kūrybiškais ir lavinti vaizduotę, nes vaizduotė gali kurti stebuklus, nukelti į tolimus pasaulius, matyti tai, kas dar tik svajonėse. O tam reikia skaityti knygas, kurios skatina matyti širdimi, todėl pakvietė vaikus skaityti ir kuo dažniau lankytis bibliotekose.
Pabaigoje mokiniai galėjo užduoti klausimus, į kuriuos dalininkė išsamiai atsakė ir palinkėjo vaikams pabandyti nupiešti po paveikslėlį akvarelės liejimo technika ir padovanoti, kaip kalėdinį atviruką ar surengti parodą bibliotekoje
Šiame susitikime dalyvavo Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos pradinių klasių ir Širvintų pradinės mokyklos 3Cklasės mokiniai.
Kūrybinės edukacijos akimirkos bus atgaivintos filmuotoje medžiagoje jau netrukus.
Džiaugiamės bendradarbiavimu su Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija, Širvintų pradine mokykla, dėkojame mokytojoms Astai Jurkevičienei, Violetai Gelažauskienei, Elzei Trakimavičienei, Sigutei Bzožinskienei, Daliai Vinslauskienei, Audronei Janušauskienei ir mokiniams, dalyvavusiems užsiėmimuose.
Susitikimas-kūrybinė edukacija vyko vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“. Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.
Dalia Taparauskienė, Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos projektų vadovė
Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka organizavo virtualų susitikimą su poetu, publicistu, teatro ir kino režisieriumi, rašytoju Vytautu V. Landsbergiu. Jis parašė knygas vaikams „Rudnosiuko istorijos” „Arklio Dominyko meilė“, „Pelytė Zita“, „Berniukas ir žuvėdros“ ir t.t.
V .V.Landsbergis režisavo filmus „Jono Meko anatologija“, „Tėvas“, „Koncertas“, „Iš niekur, į niekur“, „Trispalvis” ir kt. Iš viso režisavo virš 20 filmų.
Nuo 2005 m. V. V. Landsbergis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 1980 m. jis rašo eilėraščius, vėliau ėmė kurti Vytės Nemunėlio personažo Rudnosiuko istorijas ir kitas pasakas vaikams bei suaugusiems.
Nuo 1980 m. pasirašinėja su raide V tarp vardo ir pavardės, kad nebūtų painiojamas su tėvu V. Landsbergiu. Nuo 1999 m. jis rašo straipsnius ir esė į įvairius interneto portalus.
Parašė virš 25 knygų vaikams. Į švedų kalbą išversta V. V. Landsbergio knyga „Arklio Dominyko meilė“, į latvių kalbą – „Tinginių pasakos“.
Pagal jo kūrinius „Rudnosiuko istorijos“, „Obuolių pasakos“, „Angelų pasakos”, „Briedis Eugenijus“, „Gediminas ir keturi seneliai“ Lietuvos teatruose buvo pastatyta keletas spektaklių. V. V. Landsbergis parašė libretus operoms: Rasos Zurbaitės-Dikčienės operai „Naktis“ ir operai pagal savo knygą „Arklio Dominyko meilė“.
Vytautas V. Landsbergis kuria dainas ir jas pats jas atlieka, pritardamas gitara, išleido savo dainų garso įrašų plokšteles: „Kaimiečių mantros“, „Žiauriai gražūs romansai“, „Aš visai nežinau kodėl“ ir kitas, įgarsino pasaką „Arklio Dominyko meilė“.
Vytautas V. Landsbergio pasakų knygos yra išrinktos geriausiomis metų knygomis vaikams: „Rudnosiuko istorijos“– 1993 m., „Arklio Dominyko meilė“ – 2004 m., „Arklio Dominyko brangakmenis“ – 2011 m. Jis apdovanotas J. Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Debesys panašūs į žmones“ (2008 m.). Lietuvos autorių teisų gynimo asociacijos agentūros duomenimis, V. V. Landsbergio knygos tarp skaitomiausių lietuvių rašytojų pagal populiarumą pelnė 5-ąją vietą (2015 m.), tarp vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjų – 4-ąją vietą (2018 m.).
Susitikimai pandemijos metu perkeliami į virtualią erdvę, todėl ir šis susitikimas gruodžio 4 d. buvo vykdomas virtualioje erdvėje.
Susitikimo metu rašytojas pristatė knygą „Žalčių karalienė“. Tai pasaka, atpasakota pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė, žalčių karalienė“. Ši gerai žinoma pasaka V. V. Landsbergio apysakoje „Žalčių karalienė“ iš mito perkeliama į realų istorinį laikmetį, į partizaninių kovų laikotarpį, priverčia naujai pažvelgti į epo modernizavimo galimybes, atrandant universalias šios žinomiausios lietuviškos pasakos sąsajas su dramatiška XX amžiaus Lietuvos pokario istorija.
„Žalčių karalienė“– tai pajūrio moksleivės, literatės Eglės, dienoraštis, pradėtas rašyti, kai jai buvo septyniolika. Dienoraštis fiksuoja įvykius nuo 1945-ųjų metų pavasario (netikėtos pažinties su partizanų vadu Žilvinu) iki pat žūties 1956-aisiais, jai su keturiais vaikais grįžus iš Gotlando salos į Lietuvą aplankyti savo artimųjų.
Šioje knygoje naudojamos citatos iš partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščių, remiamasi gausia partizaniška lektūra (dokumentais, laiškais, pasakojimais).
Parašyta dienoraščio forma, o žinomiausios pasakos motyvas perkeltas į konkretų laikotarpį, kada vyko partizaninė kova. Skaudžiai skamba Žilvino laiške parašyti žodžiai: „Žinai, Egluže, kas visgi čia, Lietuvoje, skaudžiausia ir sudėtingiausia – tai ne su priešais kovoti, o su saviškiais“.
Rašytojas įtaigiai pasakojo apie knygos kūrimo istoriją, apie tai, kokia skaudi partizanų tema, kokia prasminga jų kova Lietuvos išlikimui, jos Nepriklausomybei.
Pasidalijo mintimis apie numatomą naująjį filmą, atsakė į gimnazistų užduotus klausimus. Virtualiame susitikime dalyvavo Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos 2B ir 3 klasių mokiniai.
Dėkojame už gražų bendradarbiavimą Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijai, lietuvių kalbos mokytojai Editai Rutkauskienei, 2B ir 3 klasių mokiniams.
Susitikimai vyko Igno Šeiniaus viešajai bibliotekai vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.
Dalia Taparauskienė, Širvintų viešosios Igno Šeiniaus bibliotekos projektų vadovė
Lapkričio 25 d. Širvintų viešojoje bibliotekoje lankėsi rašytojas Tomas Dirgėla.
Tai vienas populiariausių lietuvių vaikų rašytojų, kurio knygos leidžiamos pakartotinai ir verčiamos į užsienio kalbas, o vaikai tiesiog eina iš proto dėl jo detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“.
Tomas Dirgėla – rašytojas, dramaturgas. Gimė 1989 m. rugsėjo 5 d. Baigė Palangos senąją gimnaziją, Lietuvos edukologijos universitete įgijo filologijos bakalauro laipsnį. Dirbo lietuvių kalbos mokytoju, žurnalistu. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
– Daugiausia renkuosi Tomo Dirgėlos knygas. Iš tikrųjų per susitikimus su vaikais manęs vis paklausia, ar aš pats skaitau knygas. Aš atsakau, kad knygų skaitymas rašytojui yra tarsi treniruotė, kaip krepšininkams treniruotė prieš rungtynes. Nori nenori, bet, matyt, visi rašytojai turi skaityti knygas, treniruoti fantaziją, žodyną, stilių, žiūrėti, kaip atrodo vaikų mėgstama ir nemėgstama knyga, – sako rašytojas.
Savo skaitytojams Tomas Dirgėla dovanoja jau septynioliktą knygą ir kviečia įžengti į rūką, kuriame dedasi neįtikėtinai šiurpūs dalykai. Tai knyga vaikams „Užkeiktoji pono Kuko knyga”.
Pandemijos laikotarpiu, kai viską sukaustė karantinas, atsirado galimybė ir poreikis pasitelkti šiuolaikines technologijas ir dalį veiklų perkelti į nuotolines erdves.
Ir šie susitikimai vyko virtualioje erdvėje. Dalyvavo Širvintų pradinės mokyklos 4D ir 3C klasės bei Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 4 klasės mokiniai,
Šią knygą rašytojas skaitė virtualių susitikimų metu. Vaikai įdėmiai klausėsi, o vėliau, kaip iš gausybės rago, pasipylė vaikų klausimai rašytojui. Kažkas klausė, per kiek laiko parašo knygą, kada rašytojo gimimo diena, kas išlenda iš knygos, kokia ploniausia, kokia labiausiai patiko. Į visus klausimus Tomas Dirgėla stengėsi išsamiai atsakyti. Į klausimą, ar turi šeimoje augintinį, atsakė, jog turi gyvalazdžių ir žiurkėną, o labiausiai norėtų įsigyti žiurkę, kurią galėtų dresiruoti. Atsakydamas į klausimą, ar veda laidas, atsakė, kad veda laidą „Domas ir Tomas“ ir pakvietė apsilankyti jose. Jeigu paklaustumėte, koks klausimas jam nuskambėjo per visą susitikimų su skaitytojais pirmą kartą, jis atsakytų, jog tai klausimas „ar tikite į dievą?“.
Pažintis tęsis. Rašytojas Tomas Dirgėla pokalbio metu atsakė į daugelį klausimų, kuriuos uždavė vyresnioji bibliotekininkė Aistė Palinauskienė. Šis pokalbis bus patalpintas bibliotekos svetainėje jau netrukus.
Dėkojame už gražų bendradarbiavimą Širvintų pradinei mokyklai, Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijai, mokytojoms Adai Gelažūnienei, Astai Jurkevičienei, Daliai Vinslauskienei.
Susitikimai vyko Igno Šeiniaus viešajai bibliotekai vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.
Dalia Taparauskienė, Širvintų viešosios bibliotekos projektų vadovė
