2020-ieji metai yra paskelbti Tautodailės metais. Tautodailininkų kūrybos raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą. Tautodailininkų dėka visuomenė vis labiau domisi tautiniu kostiumu, kalvystės, medžio skulptūros ir kitomis tradicijomis.
Lapelių bibliotekoje parengtas kraštotyros darbas apie kalvį Aurimą Norinkevičių.
Kalvystė – vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalo. Kalvio gaminiai padėdavo buityje: virtuvėje moterys pjaustydavo kalvio nukaltais peiliais, vyrai kaustydavo arklius pasagomis, o į mūšius jodavo apsiginklavę nukaltais ginklais. Dabar kalviai – tai menininkai, kuriantys išskirtinius, vienetinius gaminius ir puoselėjantys senąsias tradicijas.
Lapelių kaime šį amatą puoselėja Aurimas Norinkevičius. Baigęs vidurinę pasirinko statybininko profesiją. Mokėsi Jonavos statybos mokykloje. 1993 metais baigė mokslus ir pradėjo dirbti statybose, taip užsidirbo pragyvenimui . Dirbo įvairius statybos darbus, yra statęs Vilniuje prekybos centrą „Pas Juozapą“ Tačiau kalvystė nepaliko jo ramybėje. Metalas traukė ir viskas. Bedirbdamas statybose, laisvalaikiu vis ką nors kalviaudavo. Su pagamintais metalo dirbiniais dalyvaudavo Kaziuko mugėse. Dabar savo darbus kelia į socialinius tinklus.
Iš pradžių kalvystė Aurimui buvo tik hobis. Mokėsi pats, tobulėjo, o ilgainiui šis amatas tapo kasdieniu darbu. Atsisakė statybos darbų. Iš pagamintų metalo darbų užtenka lėšų pragyvenimui. Gyvenime svarbu atrasti balansą ir rasti tokį darbą, nuo kurių dūšiai gera.
Aurimo kiekvienas darbas prasideda nuo projektavimo: Pirmiausiai viską išdėsto ant popieriaus lapo, o tik tada daiktas pradedamas gaminti iš metalo. Kurdamas eskizus derina subtilią kompoziciją ir linijų grakštumą. Džiugu, kai stilizuotos medžių šakos tarsi gyvos apraizgo laiptus, sienas ir tampa įspūdingo vaizdo turėklais, bei rūbų pakabomis. Darbe patinka tikslumas, preciziškumas.
Dirbant su metalu reikia įvairių metalo staklių. Tad daugel įrankių, staklių susiprojektuoja ir pasigamina pats. Kai tai sugebi — gali eiti toliau šia kryptimi. Kalvėje yra žaizdras, priekalas. Šiais laikais šis įrankis, priekalas, padeda sukurti dailius tvoros vartus, lauko šviestuvus, metalinius turėklus ar kitus kalvystės, ir ne tik kalvystės, dirbinius. Priešingai nei audinį, kurio nebesuklijuosi, metalą, jei jo nesudegini, gali ir taisyti, ir sukti, ir lenkti, tik reikia sugalvoti kaip ir jausti savo darbą – juk esmė tik smulkmenose. Skirtumas toks, kaip tarp nešlifuoto ir šlifuoto brangakmenio. Kalvio darbuose yra gamtos motyvų – gėlių, lapelių, o ir pats vyras palingavo galvą – kaip be gamtos, tuo labiau kad gyvena jos apsuptyje. Pagal užsakymą, Aurimas kaldina ir saulutes. Aurimas ne tik su ugnies žaizdru kalbina metalą. Su žaizdru ilgesnis gaminio kelias, tad meistras metalą įstato metalą į stakles. Jose jį suka, taip pagamina suktus metalo gaminius. Kiekvienai sukimo reikalingai formai Aurimas turi pasigaminęs sukimo ruošinius. Kitiems metalo gaminiams dabar konstruoja kūjo automatą. Tad palengvės darbas kalant metalą. Daug informacijos apie įrankius randa internete. Tada bando pasigaminti darbo įrankius pats.
Dirbant kalviškus darbus reikia ne tik ištvermės, bet ir jėgos. Gaminant vienus vartus, kalant metalą, nuo sunkių smūgių sutino rankos. Bet pagamintas metalo gaminys atperka visus skausmus. Darbas teikia malonumą.
Paimtas į rankas metalas gali atrodyti sunkus, šaltas, „prie dūšios neina“, bet kai pradeda ką nors daryti, metalas iš karto sušyla, tampa lengvesnis ir, jeigu dar sugalvoja ką nors gero ir gražaus, tai labai lengva ranka viskas ir gaunasi. Žinoma, kartais būna užsakymų, kurie ne prie širdies. Tada jie darosi ilgai ir sunkiai. „Kiekvieną darbą reikia išnešioti. Niekada nebūna taip, kad pasakei, jog dabar darysi saulutę, ir iškart imiesi to. Ne. Vakarais, kai aplinkui jau ramu, ima ir apgalvoja viską, apmąsto. Kartais palaiko širdy ir galvoje kokią savaitę ar ilgiau. Ir tada, kai jau žino, kad galima daryti, kala“.
Tam, kad galėtų tobulėti savo darbe, reikia pačiam dirbti, jei nori – išmoksi. Aurimas kaldamas mato, ką ir kaip daryti. Kalvėje visad palaikoma švara, tada visai kitoks darbas. Ir joje reikia dirbti tiek, kad kitą dieną vėl norėtum į ją ateiti. Jei eisi per prievartą – nieko nenukalsi. Visi įrankiai kalvėje pasidaryti paties Aurimo. Jis nenaudoja jokių štampų. Įkaitinta kalvės žaizdre geležis įvairiai apdorojama: kalama, plojama, tempiama, skeliama, sukama, lenkiama.
Pastaruoju metu gyvena tik iš kalviškų darbų ir išlaiko šeimą. Galbūt nesivarto kaip inkstas taukuose, tačiau teikia pirmenybę maloniam darbui. Užsakymų būna kartais ir per daug, kai kuriems užsakovams tenka ir atsakyti. Aurimas gamina metalinius laiptus, lauko durų stogelius, rūbų pakabas, namo numerius, tvoras, vartus. Na, ir įprastai kiekvienam kalviui prestižo reikalu tampa nukalti rožę… Aurimo darbai keliauja į Vilnių, Širvintas, Ukmergę. Dalis jų lieka ir puošia Lapelių kaimo kiemus.
Laisvalaikiu domisi sportu. Prie namo stovi ir kaip tik dabar tvarkomas buvęs ūkinis pastatas, kuriame kalvis įsirenginėja salę, kurioje užsiims sportu. Gyvenimo dalis yra ir motociklai. Turėjo jų ne vieną. Šiuo metu įsigijo „Harley Davidson“. Dalyvauja draugų susibūrimuose, kartu keliauja po Lietuvą su motociklais.
Lietuvoje dabar kalvių yra pakankamai nemažai. Gal net keli šimtai. Aukšto lygio — keliasdešimt. Lietuvoje kalvystės menas yra tikrai toli pažengęs. Jis teikia žmonėms džiaugsmą, puošia jų gyvenamą aplinką. Juk rankų darbo gaminiai skleidžia šilumą, nors pats metalas yra šaltas. Pasipuošę savo aplinką kalviškais darbais ir patys jaučiamės geriau.
Janė Stravinskienė,
Lapelių filialo vyr. bibliotekininkė