Maloniai kviečiame dalyvauti renginyje!
Spektaklis ,,Motinos pienas”
Kultūros centro didžiojoje salėje buvo rodomas vienos dalies spektaklis „Motinos pienas“. Spektaklis pastatytas pagal to paties pavadinimo latvių rašytojos Noros Ikstenos romano motyvus (iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė). Inscenizacijos autorė ir režisierė – Birutė Mar, choreografė ir režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, muziką kūrė ir parinko – Antanas Kučinskas, vaizdo projekcijų autorius – Karolis Bratkauskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas. Vaidmenis atliko: Birutė Mar – Motina, Dukra, Virginija Skirmantė – giedotoja.
Tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969-1989 metais, o taip pat – šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta…
Spektaklyje Birutė Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo. Tai pasakojimas apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie nemeilę, kuri kaip išsigelbėjimas; apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.
B.Mar ištikima sau ir užbaigia spektaklį tuo, kas brangu, kas šildo, o ne gramzdina – atkovota laisve, prisiminimais apie Motiną – jos gydytų moterų, pačios Dukters ir… padėka Motinai. Pasitelkusi geriausiu šiuolaikiniu latvių romanu pripažintą kūrinį, ji pakvietė žiūrovus į profesionalaus teatro ir talentingos aktorystės teikiamą grupinės psichoterapijos seansą, kuris ne vienai Dukteriai gali padėti atleisti ir padėkoti savo Motinai.
Spektaklis vyko bibliotekai vykdant projektą „Menas – tobuliausia žmonių bendravimo kalba“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Širvintų rajono savivaldybė.
Bibliotekininkė Ugnė Trumpickaitė
Nepaprasta pamoka apie Vilnių
Susitikimas ir nepaprasta pamoka pagal knygą “Vilnius. Vija ir Meška miestinėja „ vyko Musninkų A. Petrulio gimnazijoje. Pamoką vedė gidė ir edukatorė Rūta Norkūnė. Visus nustebino netikėta staigmena. Į renginį atvyko knygos herojė šunytė Meška. Knygos autorė pasakojo, kad labai mėgsta knygas, turi jų daugybę. Iš kelionių kaip suvenyrą taip pat parsiveža knygą apie aplankytą šalį. Taip gimė idėja parašyti knygą apie Vilnių.
Keliaudama knygos puslapiais ir rodydama skaidres, ji pasakojo legendas apie Vilkpėdę, Vilnelę. Šv. Kristoforo legenda buvo sekama dalyvaujant vaikams. Pristatytos trys pačios mėgstamiausios autorės Vilniaus senamiesčio vietos: Literatų gatvė, Vilniaus universitetas, Bastėja. Ir dar viena legenda apie siaubūną Baziliską , įtikinamai sekama Rūtos.
Praktinė užduotis – apžiūrėjus, pauosčius, palietus senovės vaistinėje pardavinėtas labai mums neįprastas prekes: vištos koja, varlės griaučiai, lydekos dantys ir kt., apspėti, kuri prekė kainavo brangiausiai.
Buvo daug klausimų vaikams: apie herbus, augintinius, knygas, Vilniaus vietas. Autorė stebėjosi, kad pradinukai tiek daug žino ir atsako teisingai. Visgi, renginio „vinis“ buvo pudelytė Frėja, sulaukusi begalybės glostymų ir dėmesio.
Renginyje dalyvavo antros ir trečios klasių mokiniai ( mokytojos Sigutė Bžozinskienė, Asta Jurkevičienė, Audronė Janušauskienė).
Renginys organizuotas, vykdant projektą „Kūrybiniai užsiėmimai: susidomėjimas gimsta dalyvaujant“ , kurį finansuoja Kultūros taryba ir Širvintų rajono savivaldybė.
Vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė
Kviečiame dalyvauti konkurse
Viena žymiausių vaikų rašytojų pasaulyje Astrida Lindgren (1907 m. lapkričio 14 d. – 2002 m. sausio 28 d.) – švedų rašytoja, kūrusi vaikams, jos kūriniai išversti daugiau nei į 95 pasaulio kalbas. Rašytoja sukūrė tokius legendinius personažus kaip Pepė Ilgakojinė, Karlsonas bei Emilis iš Lionebergos ir daugelį kitų. Lapkričio mėn. 14 d. švęsime 115 – ąsias rašytojos gimimo metines. Kviečiame dalyvauti kūrybinių darbų konkurse „Astridos Lindgren kūrinių herojai“ ir prisiminti nepakartojamus vienos iš mylimiausių rašytojos herojus. Labai laukiame jūsų darbų!
Lindgren konkurso nuostatai (atsisiųsti PDF)
ŠEŠUOLĖLIŲ BIBLIOTEKA SURENGĖ ISTORINĘ KELIONĘ LAIKU
Dažnai praeitis mums ramybės neduoda,
Jinai kribžda kažkur tai giliai širdyje.
Pavartom albumus ir širdžiai paguoda…
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Tik laikas keliaudamas nutrina viską,
Padengdamas atspindžius dulkių mase.
Išnyra veidai tarsi saulei nutviskus…
Tik laikas keliaudamas nutrina viską.
Širdy statom paminklus, kiti– obeliskus,
Su laiku jie nugrimzta nakties tamsoje.
Tik laikas keliaudamas nutrina viską,
Padengdamas atspindžius dulkių mase.
(Autorius nežinomas)
Rugsėjo 30 d. vakare Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos Šešuolėlių filialas surengė „Istorinę kelionę laiku“. Renginys skirtas Šešuolėlių kaimo istorinėms asmenybėms ir jų istoriniams pėdsakams, paliktiems šiame bei ankstesniuose šimtmečiuose, prisiminti. Kartu su kitais renginio svečiais į kelionę Šešuolėlių, Šašuolkų ar Šešuolkų praeities pėdsakais keliavo Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys V.Kalesnikas bei Zibalų seniūnijos seniūnas R.Jasevičius. Kad pasivaikščiojimas istoriniais takais nebūtų nuobodus, prie kelionės laiku prisijungė Bagaslaviškio namų muzikuojanti grupė (vad. Janina Chatkevičienė).
Virtuali kelionė prasidėjo nuo seniausio Širvintų apylinkių istorinio paminklo – Laužiškio piliakalnio, kurio apatinis 30 cm storio sluoksnis datuojamas I-II a. Istorinės kelionės dalyviai apsilankė Šešuolėlių Švč. Mergelės Marijos, Visų malonių Tarpininkės bažnyčioje, Šešuolių dvare (dabar Šešuolėlių II), sužinojo Gaidelių dvaro istoriją.
Galutinis kelionės tikslas – Šešuolėlių I dvaras, kuriame mėgo lankytis istorinės XIX – XX a. pr. asmenybės, pakeitusios dvarų ir jų apylinkių gyventojų gyvenimus. Istoriniai prisiminimai, kuriais dalijosi Šešuolėlių kaimo gyventojai, nukėlė į 1938 m., kuomet Šešuolėlių I kaimo dvarininku tapo Jonas Variakojis. ,,Pulkininko J. Variakojo nueitas garbingas gyvenimo kelias buvo galimas tik todėl, kad <…> buvo neeilinė asmenybė. Jis buvo gabus organizatorius, narsus ir sumanus karys, geras administratorius, didelis patriotas ir malonaus būdo žmogus.“ (Iš: Kūrėjui – savanoriui plk. Jonui Variakojui mirus / R. Liormanas.)
Kiekvieną aplankytą dvarą gaubė sava aura, kurioje – ten gyvenusių žmonių kelių kartų likimai, jų geri ir … blogi darbai, džiaugsmai ir dramos. Vieni objektai nenumaldomai grimzta į užmarštį, kiti atgimsta, prisikelia naujam gyvenimui.
Kelionėje laiku renginio sumanytoja ir vedėja Vaida Dilienė pateikė tik istoriniais faktais pagrįstus duomenis, kurie sudaro labai mažą ir trumpą istorijos dalį. Reikia tikėtis, kad šių dienų dvarų šeimininkams pavyks atrasti dar neatrastus ir paslaptingus Šešuolėlių krašto istorijos lobius.
O renginio dalyvių naujausiu atrastu lobiu tapo Bagaslaviškio namų muzikavimo grupė bei jų atliekamos dainos, virpinusios širdis, žadinusios prisiminimus ir nostalgiją praeičiai. Muzikantų dėka trys valandos istorinės kelionės praeitimi prabėgo lyg akimirka, kiekvienam dovanojusi bent mažą dalelę džiaugsmo.
Negailestingai metus skaičiuojančiam laikui Šešuolėlių žmonės neleis savo krašto istorijos puslapių ,,padengti dulkių mase“, nes, pasak daina virtusio E. Baltakio eilėraščio žodžių:
„… kol dar matau medžius, tos girios man priklauso.
Kol dar girdžiu paukščius, jų giesmės man priklauso.
Kol dar brendu žole, tos pievos man priklauso.
Kol tu esi šalia, ta meilė man priklauso.
Kol dar tvirta ranka, ir duona man priklauso,
Kol žiburys lange, man tie namai priklauso.
O kai ateis žiema, su paukščiais iškeliausiu.
Bet kol einu žeme, ta žemė man priklauso.“
Už pagalbą ruošiantis istorinei kelionei nuoširdus AČIŪ skirtas Zibalų seniūnijos seniūnui R. Jasevičiui ir darbuotojui Č. Kanapieniui. O už tai, kad kelionė laiku neprailgo, pati didžiausia padėka skiriama Bagaslaviškio namų muzikuojančiai grupei, Viešosios bibliotekos kolektyvui ir visiems visiems buvusiems kartu bibliotekoje – namuose, kur dar rusena židinys.
Šešuolėlių vyr. bibliotekininkė Vaida Dilienė
Gimnazistė Gabija Griškevičiūtė: ,,Per meną atradau save“
Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos Vaikų erdvėje vyko Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus III klasės gimnazistės Gabijos Griškevičiūtės tapybos darbų parodos ,,Ilgi vakarai“ uždarymas.
Gabija nuo pat vaikystės domisi menu ir skiria tam daug laiko. Piešti pradėjo nuo šešerių. Paaugusi pradėjo domėtis menininkų darbais, įvairiomis tapybos technikomis, lavino įgūdžius ir jai puikiai sekėsi.
Tai yra jau antroji Gabijos Griškevičiūtės surengta tapybos darbų paroda. Pirmąją savo kūrybinių darbų parodą ji eksponavo Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijoje.
„Tapymas – tarsi meditacija, išreiškiu save ir aplinką. Per meną aš galiu patirti save. Kai gali save realizuoti, atrodo, visas pasaulis nusispalvina įvairiausiomis spalvomis.“, – sako Gabija.
Jaunąją menininkę įkvėpimas „užklumpa“ netikėtai. „Iš pradžių būsimą darbą regiu mintyse, o vėliau perteikiu kūrinį ant drobės. Pats brangiausias širdžiai paveikslas yra „Erelis“. Šiam darbui skyriau ypatingą dėmesį ir labai kruopščiai jį tapiau. Erelis labai didingas paukštis. Mane tai stipriai įkvėpė ir troškau tą didybę perteikti ant drobės“, – atvirauja jaunoji menininkė.
Gimnazistė ketina savo ateitį sieti su menu. Labiausiai ją žavi dizainas arba šiuolaikinis menas. Tapydama ji atsipalaiduoja, išlaisvina visas emocijas, jaučia malonumą, pakylėjimą.
Gabijos Giškevičiūtės darbai tikrai įspūdingi, juose ji sudėjusi visus savo giliausius jausmus. Džiaugiamės, kad mūsų rajone yra tokių kūrybiškų kraštiečių. Jaunąją menininkę sveikino artimiausia draugė Eimantė Kavaliauskaitė ir mama Alina.
Linkime, kad Gabijai niekuomet neišsektų kūrybinė versmė ir toliau džiugintų visus savo nuostabiais kūrybos darbais.
Bibliotekininkė Ugnė Trumpickaitė
Lietuvos krepšiniui – 100 metų
1922 m. balandžio 23 d. Kaune įvyko pirmosios šalyje oficialios krepšinio varžybos, o 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmąkart tapo Europos čempionais. Šia proga Seimas 2022-uosius paskelbė Lietuvos krepšinio šimtmečio metais.
Krepšinio šimtmečio minėjimo tikslas – pažymėti šalies krepšinio sukaktį, įtvirtinti krepšinio ne tik kaip sporto, bet ir dalies nacionalinio identiteto, bendrinės kultūros dalies reikšmę. Krepšinis – visuomenę vienijantis reiškinys.
Krepšinis yra populiariausia sporto šaka Lietuvoje, išugdžiusi daug žinomų sportininkų, trenerių, teisėjų, turinti gausų šios sporto šakos mėgėjų ir sirgalių būrį, o Lietuvos krepšininkų laimėjimai garsina šalies vardą pasaulyje.
Lietuvos krepšinio šimtmečio minėjimo proga rugsėjo 29 dieną Alionių sporto salėje vyko Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos renginys, kurį organizavo Alionių ir Kernavės filialų bibliotekininkės. Renginį padėjo pravesti ilgametis Musninkų A. Petrulio gimnazijos kūno kultūros mokytojas Raimondas Petrokas. Vyko krepšinio varžybos. Labai smagu, kad viešosios bibliotekos administracijos darbuotojos, vedamos direktorės Vaivos Daugėlienės, sutiko mesti iššūkį bibliotekos filialų darbuotojoms. Miela buvo pamatyti kolegas visai kitokiame įvaizdyje. Žaisti du kėlinukai po 10 minučių. Sporto salėje šėlo gerosios emocijos. Pasirodo, kad ne tik puikiai „ganomos“ knygos , bet ir neblogai žaidžiamas krepšinis. Nugalėtojais galima buvo paskelbti visus ir kiekvieną atskirai.
Po rungtynių sugūžėta į Alionių bibliotekėlę. Mažutėje, bet jaukioje aplinkoje pamankštintas ir protas, atsakant į viktorinos klausimus apie Lietuvos krepšinio istoriją. Apžiūrėjus spaudinių parodas „Krepšinis – tai mūsų gyvenimas“ ir sušildžius geras emocijas puodeliu karštos arbatos, Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos darbuotojai išskubėjo toliau rikiuoti knygų perdavimus.
Kernavės filialo vyr. bibliotekininkė S. Greinienė
Alionių filialo vyr. bibliotekininkė I. Dzedzickienė