Spalio mėn. sukanka 120 metų, kai gimė kraštietis Stasys Kapnys  (tikroji pavardė  Kanapienis). Gimė jis 1896 m.  Veiveroje, Širvintų valsčiuje.  Mirė 1958 m.  Vilniuje.  S. Kapnys – lietuvių rašytojas, dramaturgas.

Pradžios mokslą ėjo Šešuoliuose, aukštesnįjį Ukmergėje. Baigęs šešias klases, 1914 metais stojo savanoriu į rusų kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1920 metų. Grįžęs į Lietuvą, pradžioje dirbo paštų žinyboje, vėliau stenografu Seime ir ,,Lietuvos žiniose“. Literatūrinį darbą pradėjo 1926 m.  Pradžioje rašė eilėraščius, kiek vėliau apysakas ir dramas. Po 1931 m. yra parašęs du stambius scenos veikalus ,,Kai širdis traukia“ 6 veiksmų komedija (pastatyta Valstybės teatre 1933 m.) ir ,,Traukinys ateina“ 4 veiksmų komedija (pastatyta Valstybės teatre 1935 02 07). Abiejų veikalų rankraščiai dingo antrojo pasaulinio karo metu.

Daugelis jo parašytų scenos veikalų  dažniausiai yra skirti vaikams.

1956 m. išėjo rinktinė, kurioje išspausdinti 27 apsakymai, 3 pjesės ir 9 eilėraščiai. Bendradarbiavo ,,Kultūroje“, ,,Iliustruotoje Lietuvoje“, ,,Naujame žodyje“, ,,Lietuvos žiniose“, ,,Laiko žodyje“, ,,Jaunime“, ,,Akademike“, nuo 1940 m. ,,Tiesoje“. Yra išvertęs iš prancūzų kalbos keletą apsakymų. Apsakymuose paprastai vaizduojamas (dažnai subjektyviai ir su ironija) miestiečių gyvenimas, kuris išreiškiamas situacijų ir charakterių kraštutinumais. Labiau pavykę  jo scenos veikalai. Čia gana dažnai sudaromos pakankamai dramatiškos situacijos ir duodama tinkama aplinka personažui pasireikšti.

      Informacijos apie Stasį Kapnį  galima rasti enciklopedijose, internete.

Širvintų savivaldybės viešojoje bibliotekoje iš visų jo parašytų knygų – Žmogus be veido(1930 m.), Du (1931 m.), Kai širdis traukia (1935 m.), Traukinys eina (1935 m.), Plutelė ir pelės (1939 m.), Laimei nevėlu (1948 m.), Brangus svečias (1953 m.), Dvejukė (1956 m.)  yra tik 1975 m. išleista jo knyga ,,Viešnagė kaime“(apsakymai, pjesės, eilėraščiai).

Parengė Vyta Matukaitienė, bibliografė

Spalio 12 d. Viešosios bibliotekos skaitykloje vyko žurnalistės Ingos Liutkevičienės knygos „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“ pristatymas. Spalio 8 d. minėjome režisierės ir aktorės Galinos Dauguvietytės mirimo metines. Vakaro pradžioje susirinkusieji pagerbė Galinos Dauguvietytės atminimą tylos minute.

 Žurnalistė pristatė jau ketvirtąją knygą apie charizmatiškąją  G. Dauguvietytę. Per 15 darbo ir draugystės metų iš arti pažinusi režisierę ir aktorę, mačiusi ją įvairiose gyvenimo situacijose, Inga Liutkevičienė pelnytai vadinama Galinos Dauguvietytės biografe.

 Pristatymo pradžioje buvo rodomos nuotraukos iš asmeninio režisierės gyvenimo, kurio fone buvo girdimas Galinos Dauguvietytės balso įrašas.

Žurnalistė pas  Galiną Dauguvietytę bute pradėjo lankytis nuo 2000 – ųjų metų. Jame režisierė ir aktorė gyveno su savo vyru Jurgiu (butas prieš tai priklausė jos tėvui  režisieriui Borisui Dauguviečiui). „Galina buvo visa kunkuliuojanti, gyvybinga. Vyras Jurgis – ramus žmogus“, – pasakojo žurnalistė.

 Kai knygos autorė Inga Liutkevičienė pradėjo lankytis pas Galiną Dauguvietytę, režisierė jau buvo pensininkė. Aktorės karjera televizijoje buvo jau seniai baigta. Tuo metu G. Dauguvietytei buvo 75 metai. Jos gyvenimas tekėjo lėtai ir ramiai. Tačiau po to, kai buvo išleistos knygos, aktorė ir režisierė vėl tapo labai matoma.

„Su ja susilyginti yra neįmanoma. Ji buvo labai ryški asmenybė“, – pasakojo žurnalistė. Knygos autorė papasakojo įdomių ir dar nežinomų detalių apie režisierės gyvenimą. Antai apie tai, kaip Galina Dauguvietytė mėgo puoštis, apie tai, kad jos tėtis režisierius Borisas Dauguvietis buvo jai autoritetas, apie tai, kaip Galina nemėgo svečių, mėgo skaityti istorines ir biografines knygas ir kad ne viskas, ką režisierė pasakodavo televizijos laidose, buvo tiesa. „Galina norėjo žmones prajuokinti, priversti nusišypsoti. Ji juk buvo aktorė“, – pasakojo knygos autorė.

Žurnalistė pasidalino įdomiomis detalėmis ir apie G. Dauguvietytės butą. Viena jų, kad virtuvės sienos buvo mėlynos ir jame stovėjo krosnis, ant kurios režisierė netgi gamino valgį. „Virtuvėje su Galina kalbėdavome apie tuos dalykus, kurių nerašiau knygose. Kai kalbėdavomės „mėlynojoje virtuvėje“ ji tarsi vaidindavo – lyg tai būtų ne įprastas pokalbis, o spektaklis“, – prisiminimais dalinosi Inga Liutkevičienė.

„Man ji buvo labai graži. Jos akys visada žibėdavo. Ji buvo senas žmogus, kuris labai labai mylėjo gyvenimą. Aš ja labai žavėjausi“, – vakaro metu emocijų neslėpė Inga Liutkevičienė.

Knygos autorė prisiminė ir pirmųjų knygų pristatymus, kuriuose būdavo kartu su Galina Dauguvietyte. „Ji taip žavingai šypsodavosi, buvo tokia elegantiška. Regis, net vyrai tarsi „krisdavo“ jai po kojomis“, – šypsojosi vakaro viešnia.

 „Aš nebijau mirties. Noriu būti palaidota Dauguviečiuose, netoli Nemunėlio – savo gimtinėje. Čia ramu, labai tylu, šnara medžiai. Čia noriu būti“, – citavo režisierės žodžius žurnalistė. „Viskas buvo taip, kaip Galina ir norėjo. Ji palaidota ten, kur norėjo būti“, – neslėpdama ilgesio aktorei ir režisierei kalbėjo Inga Liutkevičienė.

Vakarui pasibaigus, laikinai Viešosios bibliotekos direktorės pareigas einanti Vaiva Daugėlienė dėkojo vakaro viešniai, įteikė gėlių ir atminimo dovaną. Susirinkę į renginį įsigijo knygų su autorės autografu. Na, o visus, kurie  norėtų paskaityti knygą „15 matų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“ kviečiame apsilankyti Viešojoje bibliotekoje.

Knygos pristatymas iš tiesų buvo išskirtinis, toks „Galiniškas“, neįprastas, ryškus, atspindintis pačią Galiną Dauguvietytę.

Bibliotekininkė Ugnė Trumpickaitė

Rugsėjo 26 d. vakarą Širvintų kultūros centro parodų salėje vyko Viktoro Uspaskich knygos „Mano ligos ir priešai – geriausi mano mokytojai“ pristatymas.

Į renginį sugužėjo gausus būrys žmonių, vos įžengusį į salę knygos autorių, pasveikinę šypsenomis ir plojimais. Salėje stojus tylai, visi su susidomėjimu klausėsi.

„Mano knyga – apie gyvenimą, apie savęs ieškojimą,“ – kalbėjo V. Uspaskich. Knygoje jis aprašo tas gyvenimo tiesas, kuriomis vadovaujantis, galime tapti laimingi. Anot autoriaus, vienas didžiausių uždavinių žmonių  gyvenime yra išmokti būti laimingiems.

Knygoje V. Uspaskich plačiai pasakoja apie savo asmenines patirtis, pamokas, ligas. „Reikia išmokti priimti gyvenimo iššūkius teisingai. Knygoje aprašiau visas savo gyvenimo pamokas, kurias šiandien išmokau,“ – kalbėjo vakaro svečias.

Kai serga žmogaus siela, tai serga ir žmogaus kūnas. Visos ligos išeina iš mūsų vidaus, iš mūsų sielos, iš širdies gelmėse tūnančių sopulių, nuoskaudų, nusivylimo. Ko gero, kiekvienam iš mūsų yra pažįstami tie jausmai, kurie kartais mus kausto ir neleidžia išsilaisvinti.

Renginio metu Viktoras Uspaskich aptarė ne tik pamokas, kurias išmoko, ligas, kurias galima išsigydyti, bet ir vyrų-moterų santykius. Kalbėdamas šia tema, autorius papasakojo įdomių istorijų, nutikimų, pateikė pavyzdžių. Anot jo, vyro pareiga yra padaryti moterį laimingą. „Tik moteris padaro vyrą lyderiu. Tik moteris padaro vyrą sėkmingą,“ – tą vakarą dėstė V. Uspaskich.

Žmonės uždavinėjo klausimus, į kuriuos knygos autorius mielai atsakė: „Knygoje rasite visas tas tiesas, kuriomis vadovavausi. Jos yra suskirstytos temomis, kad knygą galėtumėte naudoti kaip gerą vaistą“.

Pristatydamas savo knygą, svečias nestokojo ir humoro jausmo, susirinkusiųjų juokas aidėjo visoje salėje. Spinduliuodamas gera ir pozityvia energija, V. Uspaskich užkrėtė visus ten buvusius.

Išsilaisvinkime nuo mus slegiančios naštos, išmokime atleisti, dirbkime su savimi ir savo mintimis. Kai serga mūsų siela, serga ir mūsų kūnas, o siela ir kūnas yra susiję tarpusavyje kaip viena visuma. Knygos autorius sakė: „Nešiukšlinkite kitų žmonių teritorijose, darbuose, veiklose, gyvenimuose. Visa tai padeda mums susirinkti ligas“.

Būkime laisvi ir laimingi, pakantūs ir atlaidūs, supratingi ir sąmoningi. Linkiu kiekvienam atrasti tas tiesas ir tuos slėpinius, kurie aprašyti knygoje „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“.

Renginio pabaigoje Viktorą Uspaskich sveikino Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė, laikinai Viešosios bibliotekos direktoriaus pareigas einanti Vaiva Daugėlienė ir pasiklausyti atėję miestelėnai.

Prieš atsisveikindamas, svečias dovanojo visiems susirinkusiems savo knygų, palikdamas jose savo autografą.

Buvo jaukus vakaras, kupinas gerų emocijų, juoko. Viktoras Uspaskich iš tiesų skleidė kažkokią nežemišką, neapčiuopiamą energiją, kurioje norėjosi pasilikti.

 Bibliotekininkė Ugnė Trumpickaitė