Spalio 17 d. Širvintų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centre vyko aktorės Virginijos Kochanskytės monospektaklis  „Gyvenimas kaip graži kelionė“ . Renginį organizavo Igno Šeiniaus viešoji biblioteka,  vykdydama Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos finansuojamą meno terapijos projektą „Gydanti knygos galia“.

Į Širvintas aktorė atvyko iš Klaipėdos, kurioje šiuo metu gyvena ir dirba –  Klaipėdos universitete,  Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių kalbą bei režisūrą pasirinkusiems studentams dėsto sceninę kalbą.  Virginija Kochanskytė  garsėja kaip puiki skaitovė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja.

Monospektaklyje „Gyvenimas kaip graži kelionė“ aktorė skaitė žymių Lietuvos ir užsienio poetų –  Č.Milošo, A.Mickevičiaus,  V.Mačernio, H.Nagio, J.Aisčio, B.Baltrušaitytės, H.Radausko, J.Vaičiūnaitės, K.Bradūno –  lyriką,  M.K.Čiurlionio, G.Markeso laiškų fragmentus.

Žymių rašytojų žodžiai teatralizuotame renginyje persipynė su  romantiškomis ir ironiškomis, šmaikščiomis ir lyriškomis, ilgesingomis ir svajingomis aktorės autorinėmis interpretacijomis gyvenimo kelionės tema.  Pasitelkdama kūrėjų tekstus, ji keliavo per visus žmogaus gyvenimo tarpsnius: nerūpestingą vaikystę, paaugliškas šėliones, pirmosios meilės paženklintą jaunystę, santuokos rūpesčius, romantiškų svajonių kupiną viduramžio brandą bei išmintimi ir prisiminimais turtingą senatvę.

Betarpiško aktorės bendravimo su publika dėka susidarė įspūdis, kad žiūrovai patys dalyvauja gyvenimiškoje kelionėje, išgyvena spektaklio herojės jausmus. Pati Virginija Kochanskytė yra pasakiusi: „Siekiu, kad atėję į susitikimą su manimi žmonės, visų pirma, apsvaigtų nuo emocijų srauto, o jam pasibaigus, norėtų gyventi gražiau…“ .

Viešosios bibliotekos vadovė Vaiva Daugėlienė  visų renginio dalyvių vardu padėkojo charizmatiškajai aktorei  už gyvenimo geismo kupiną vakarą ir įteikė Širvintų rajono savivaldybės atminimo dovanas. Projekto partnerei – Socialinių paslaugų centro bendruomenei –  padovanojo knygų.  Tegul jos praskaidrina gyventojų kasdienybę, padeda rasti kelią į vidinę ramybę ir laimę.

Almutė Kanapienienė
Skaitytojų aptarnavimo ir vaikų literatūros skyriaus vedėja

Spalio 12 d., vykdant skaitymo skatinimo projektą „Nuo nemokėjimo skaityti iki negalėjimo neskaityti“ (projekto autorė vyres. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė), Kultūros centro didžiojoje salėje vyko  teatro „Avilys“ spektaklis „Princesė ir kiauliaganys“. Pasaką sekė du klajojantys gatvės artistai, persikūnydami vis į kitą personažą – Princesę, Kunigaikštį, Karalių, Rūmų damą… ir net kiaules  (vaidina – Rita Kiškūnaitė ir Arūnas Pakulevičius). Scenarijaus autorius ir režisierius – Arūnas Pakulevičius. Spektaklio pažiūrėti susirinko gausus būrys vaikučių.

Visas pasaulis žino H. K. Anderseną, garsiausią danų rašytoją. Puikiai atsimename jo sukurtas pasakas apie Bjaurųjį ančiuką, Princesę ir žirnį, Mažąją undinėlę, Kiauliaganį ir daugybę  kitų.

 H.K. Andersenas kadaise sukūrė labai šiuolaikišką pasaką – mūsų laikais, kai tikrovę dažnai pakeičia virtuali realybė – labai svarbu atsirinkti, kas tikra, o kas – ne.

Kaip vaikai įsivaizduoja Princesę? Mielaširdišką, malonią, gražią… Bet didysis pasakininkas parašė pasaką apie kitokią Princesę. Ši buvo pasipūtusi, išpaikinta, surūgusi – tokia, kuriai nepatiko viskas, kas tikra. Tačiau meilė, deja, akla – net ir šią princesę įsimylėjo Kunigaikštis. Taip pamilo, kad net sutiko kiaules ganyti… Kas buvo toliau? Žinoma, kaip ir visos pasakos, taip ir ši baigėsi laimingai. Kunigaikštis ir Princesė pamilo vienas kitą ir gyveno ilgai ir gražiai.

Teatro „Avilys“ aktoriai Arūnas Pakulevičius ir Rita Kiškūnaitė puikiai, žaismingai perteikė žymaus rašytojo H.K Anderseno pasaką.

Spektaklio metu aktoriai įtraukė vaikučius kartu dūkti, uždavinėjo klausimus, kalbėjo apie skaitymą ir pasakojo apie garsaus pasakoriaus pasakas. Aktorius ir režisierius Arūnas Pakulevičius kvietė vaikus skaityti vienas įdomiausių, visame pasaulyje žinomiausio, rašytojo H.K Anderseno pasakas.

Priešmokyklinukams ir pradinukams (iš Širvintų lopšelio-darželio ,,Boružėlė“, Širvintų pradinės, ,,Tėkmės“, Musninkų, Gelvonų, Čiobiškio, Bartkuškio, Barskūnų mokyklų), spektaklis taip patiko, kad vaikai kartu ir šoko, ir dainavo, o spektakliui pasibaigus apdovanojo aktorius garsiais plojimais ir šypsenomis.

Spektaklis buvo nuotaikingas, salėje aidėjo vaikų juokas, veiduose žaidė šypsenos.

Dėkojame teatro ,,Avilys“ aktoriams už puikų reginį, vaikučiams ir juos atlydėjusioms pedagogėms už puikią nuotaiką.

Šį projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija.

Daugiau nuotraukų rasite ČIA

Ugnė Trumpickaitė

Spalio 12 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje lankėsi psichiatras, psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. Jis vedė seminarą „Skaitymas, kuris gydo ir padeda gyventi“. Renginys susilaukė didelio lankytojų dėmesio – paklausyti garsaus Gydytojo žmonės atvyko net iš Vilniaus.

Apibūdinant gydytoją  A. Alekseičiką, nuolat tenka vartoti žodį „pirmasis“. Tai pirmasis Lietuvos psichoterapeutas, kuris dirbo pirmajame psichoterapijos kabinete, pirmasis pradėjo taikyti grupinę psichoterapiją, jo autoriniai seminarai kiekvienų metų balandžio mėnesį vyksta jau 41 metus. Be pertrūkių. Kadaise jie privertė Vilnių pavadinti Sovietų Sąjungos psichoterapijos sostine.

A. Alekseičikas – pirmasis psichoterapeutas, gavęs nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą, ir kol kas vienintelis Lietuvos psichoterapeutas, kurio knyga išleista vokiečių kalba. Dar reikėtų pridėti, kad Gydytojas pirmasis Lietuvoje išplėtojo krikščioniška žmogaus samprata paremtą psichoterapiją, žinomą kaip intensyvaus gyvenimo terapija.

A. Alekseičikas yra ir gydymo skaitymu – biblioterapijos – pradininkas Lietuvoje. Šį metodą dvasinių ligų gydymui jis naudoja jau apie 50 metų. Seminaro metu Gydytojas paaiškino metodo esmę, taikymo galimybes bei būdus. Pasak A. Alekseičiko, „biblioterapijos metodas yra  naudingas tuo, kad paprastai pacientui psichoterapeutas tegali skirti ribotą laiką. O namuose ar palatoje ligonis gali skaityti ir gilintis i knygą. Pacientui išgydyti kartais pakanka kelių knygų, kelių eilučių ar net kelių žodžių. Tačiau tai turi būti sukrečiantys žodžiai, jie turi ne suteikti žmogui informacijos, bet grąžinti jo gyvenimui tikslingumą, atskleisti iki tol nepastebėtus vidinius turtus. Biblioterapeuto užduotis – padėti pacientui atrasti tokių eilučių, žodžių, nuo kurių galėtų prasidėti gijimas, pilnatvė, vientisumas, persmelkiantis visą žmogų. Juk dvasios liga ir yra nukrypimas nuo harmonijos ir pilnatvės.“

Seminaro dalyviai turėjo galimybę patys išbandyti biblioterapijos metodą. Keletas savanorių seminaro dalyvių išvardino juos kankinančias problemas ir skaitydami tekstus bandė rasti kelią joms spręsti. Užduotis pasirodė nelengva, juo labiau, kad Gydytojas „nelaikė už rankos“, keliaujant jausmų labirintais. Skaitomi dvasingi, prasmingi tekstai, jo požiūriu, patys siūlė kelią į problemų sprendimą, bet savanoriai „pacientai“ jo taip ir nerado. Tačiau ieškojimo procesas pradėtas, jo rezultatas priklausys nuo ieškančiųjų dvasinių pastangų.

Renginį organizavo Igno Šeiniaus viešoji biblioteka, vykdydama Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Gydanti knygos galia“.

 Almutė Kanapienienė
Skaitytojų aptarnavimo ir vaikų literatūros skyriaus vedėja

Spalio 5 dieną Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko popietė ,,Keliaujanti literatūrinė vaistinė – psichologas jūsų bibliotekoje“. Svečiavosi psichologės – psichoterapeutės Ivona Staškevičienė ir Agnė Jurgaitytė – Avižinienė. Kalbėjomės apie knygų klubus, skaitymą, biblioterapiją, savipagalbos knygas. Psichologės pasidalijo asmeninėmis patirtimis, įžvalgomis, rekomendacijomis renkantis, kokią knygą reikia perskaityti.

„Grožinės literatūros skaitymas yra mūsų pomėgis, bet yra profesinė dalis – psichologinės, savipagalbos knygos, kurias skaitome. Labai dažnai sulaukiame gausybės klausimų, kokias savipagalbos knygas reikia perskaityti. Kuo toliau, tuo labiau tai yra populiaru. Jų išleidžiama labai daug“, – pasakojo psichologė Agnė Jurgutytė – Avižinienė.

„M. Scott Peck knyga „Nepramintuoju taku“. Savipagalbos knyga, kuri jau yra tapusi klasika, tapusi bestseleriu. Ją parašė psichologas. Daugybę kartų perleista. Knyga, kuri turi išliekamąją vertę. Tai tradicinių vertybių ir dvasinio tobulėjimo psichologija“, – viena kitą papildydamos kalbėjo psichologės – psichoterapeutės Ivona Staškevičienė ir Agnė Jurgaitytė – Avižinienė.

„Kalbant apie savipagalbos knygas, tai yra geras būdas gauti daug geros informacijos apie įvairius pereinamuosius laikotarpius, kaip gyventi po skyrybų, artimo žmogaus netekties. Apie šias knygas reikėtų žinoti tai, kad jeigu knygoje rašoma apie stebuklus, tai jau yra netinkama knyga. Lengvai pasiekiamų dalykų šiame gyvenime nėra. Dažniausiai, kad savaime pagalba ateitų, mums reikia ir patiems pasistengti. Nėra visiškai universalių knygų, kurios tiktų kiekvienam. Kas vienam gali tikti ir patikti – kitam gali būti visiškai neįdomu“, – aiškino Ivona Staškevičienė ir Agnė Jurgaitytė – Avižinienė.

„Aš pati esu dirbusi nemažai metų su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Apie tai gerų knygų nėra daug. Labai geros knygos yra Jorgen F. Nissen „Nematomas dramblys“, Kęstučio Dvarecko „Sveikas, gyvenime“. Kęstučio Dvarecko knyga yra apie jo paties istoriją. Knyga „Sveikas, gyvenime“ yra unikali tuo, kad autorius labai atvirai apie viską joje pasakoja. Kęstutis Dvareckas prisipažįsta apie savo priklausomybę ir ne bet kokią, o nuo heroino. Kovoti su šia priklausomybe yra labai sunku, kadangi tai yra liga su atkryčiais. Tikrai neverta tikėtis, kad perskaitęs knygą kažkas pasveiks. Bet ji tikrai yra gera ir žmonėms, kenčiantiems nuo tokios priklausomybės, verta ją perskaityti, – pasakojo psichologė Ivona Staškevičienė.

„Janet Geringer Woititz knyga „Suaugę alkoholikų vaikai“, labai gera knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir sau įsigyti. Joje aprašoma, kas būdinga priklausomų žmonių artimiesiems, kaip su tuo gyventi, kaip tapti šiek tiek laimingesniu gyvenant tokioje aplinkoje. Labai gerai ir suprantamai viskas išdėstyta ir parašyta“, – viena kitą papildydamos kalbėjo psichologės – psichoterapeutės  Ivona Staškevičienė ir Agnė Jurgaitytė – Avižinienė.

„Knyga „Be pavadinimo“ (sudarė Elvyra Kučinskaitė), nusižudžiusiųjų artimųjų istorijos, padedančios išgyventi. Ji yra be galo naudinga ir terapiška būtent tiems žmonėms, kurie yra tai patyrę. Labai sunki knyga ir jeigu ne mano profesija, kažin ar būčiau galėjusi ją perskaityti. Visa bėda yra tame, kad mes tylime, visi kenčia, bet vis tiek tyli, nors žinome, kad ši bėda yra pati didžiausia. Toje knygoje labai daug skausmo. Gedėti po netekties yra labai sunku ir sudėtinga. Palaidoti savo artimą žmogų yra labai skaudu, o kai žmogus pasitraukia iš gyvenimo savo noru, yra dar skaudžiau“, – renginiui baigiantis mintimis dalijosi psichologės – psichoterapeutės.

Popietė buvo įdomi, perpildyta naudingos informacijos. Buvo ne tik įdomu pasiklausyti, bet ir padiskutuoti tikrai aktualiomis ir opiomis temomis.

Visą spalio mėnesį bibliotekoje veiks paroda „Skaitiniai Jūsų sielai“, tikrai atrasite sau tinkančias savipagalbos knygas.

Ugnė Trumpickaitė

    Spalio 6 d. Širvintų viešojoje bibliotekoje lankėsi Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Vyko mokymai bibliotekos darbuotojams, kurių pagrindinė tema: „Kaip pateikti informaciją spaudąi ir interneto svetainei“.

    Šis seminaras organizuotas vykdant Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Medijos keičia mūsų pasaulį – suprask jas“.

    Seminaro metu buvo sužinojome daug įdomios ir naudingos  informacijos apie tai, kas svarbu talpinant žinutes interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose bei teikiant informaciją spaudai.

    Buvo suteikta aktualių žinių  apie nuotraukų talpinimo ypatumus, jų vaizdo kokybę.

    Lektorius Dainius Radzevičius  įtaigiai ir vaizdžiai kalbėjo  ne tik apie žurnalistiką, šiuolaikinę žiniasklaidą, bet ir apie knygas, žmones, atsakė į užduotus klausimus, todėl seminarui skirtas laikas  prabėgo greitai.

    „Svarbu valdyti įeinančią ir išeinančią informaciją ir skubiai bei kuo plačiau paskleisti mums palankias žinias“, –  sakė Dainius Radzevičius.

    Pabaigoje norėčiau pacituoti mintį, išgirstą mokymuose: „Socialinėje tikrovėje, žmonės dažnai neturi galimybės sužinoti tikrovės. Jie apie įvykius ir reiškinius sužino per visuomenės informavimo priemones. Reikia išmokti pateikti informaciją taip, kad ji pateisintų jų lūkesčius“.

Dalia Taparauskienė

Popietėje, skirtoje Tautinio kostiumo metams, kuri vyko spalio 4 d., dalyvavo „Atžalyno“ progimnazijos 6a klasės mokiniai su mokytoja Jolita Jurkevičiūte. Jų piešinių paroda „Gyvybės medis“ rugsėjo – spalio mėnesiais eksponuojama Širvintų viešosios  bibliotekos vaikų literatūros skyriuje. Vaikai piešė gyvybės medžius, puoštus tautinių motyvų ornamentais.

Renginio viešnia, Širvintų kultūros centro etninės kultūros specialistė Laimutė Bikulčienė  pasakojo vaikams apie Lietuvos regionų tautinių kostiumų skirtumus, ypatumus. Tautiniai kostiumai  yra siuvami iš austų audinių.  Prie jų priderinami tik tam regionui būdingi priedai: karūnos, juostos, riešinės, skraistės, skarelės, papuošalai, nuometai, nuometėliai ir kt.  Tautinis aprėdas mūsų protėviams ir senajai kartai visuomet buvo drabužis išeigai. Lamutė Bikulčienė  vaikams vizualiai parodė, koks yra aukštaičių tautinis kostiumas, kuo jis ypatingas, lyginant su kitais regionais. Įdomiai ir išraiškingai buvo pristatytas kiekvienas rūbas: galvos apdangalas, karoliai, palaidinė, liemenė, sijonas, kojinės, juostos. Dabar žinosime, kad aukštaičių kostiume vyrauja raudona spalva, bet negali būti mėlynos. Kiekvienam savo šalį gerbiančiam žmogui tautinis rūbas yra ir visada buvo pasididžiavimas bei puošmena.

 Renginys baigėsi ratelių „Aš pasėjau žalią rūtą“ ir „Augo sode serbenta“ šokimu. Laimutė sakė, kad netiesa, esą lietuvių šokiai liūdni. Reikia tik geros nuotaikos juos šokant. Jos, beje,  netrūko renginio metu. Nuoširdžiai dėkojame viešniai už informatyvią ir nuotaikingą popietę. Galbūt ši popietė paskatins vaikus  labiau domėtis tautiniais rūbais, lietuviškomis tradicijomis, paveldu.

 Lolita Pliukštienė