Dalia Taparauskienė

Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su etnologe, žurnaliste, tautosakininke Gražina Kadžyte. Susitikime etnologė  susirinkusiems pasakojo apie tradicinio Lietuvos kalendoriaus įtaką šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Susitikimas vyko bibliotekai vykdant projektą „Etnokultūrinio paveldo sklaida Širvintų rajono bibliotekose“.

 „Mes gyvenime bėgame, lekiame ir nebeturime laiko savianalizei. Gauname daug vizualinės  informacijos, bet reikėtų savęs paklausti: „ar aš pats panaudoju tą informaciją?“. Panašiai taip pat yra ir su mūsų etninės kultūros palikimu, kalendoriumi. Juk kaip visi žinote, kad beveik prieš kiekvieną kalendorinę šventę mes sulaukiame  priminimo apie jas ir iš kitų šaltinių: radijo, televizijos, laikraščių, interneto. Dabar yra sugalvota daugybė visokių kalendorinių švenčių, kurių mūsų tradiciniame kalendoriuje iš tiesų nėra ir mes jų nešvenčiame. Todėl, kaip bebūtų, laikomės tų tradicijų kurias gavome iš savo tėvų, senelių, prosenelių. O visa kita informacija, nors mes ją ir žinome, labai retai kur nors panaudojame. Reikėtų prisiminti, kas išliko mūsų atmintyje, kas mums yra įaugę, o kas vis tik yra apaugę mitais. Senesniais laikais žmonės taip pat iškreipdavo faktus. Jeigu šeimoje visi laikėsi tradicijų, kaip švęsti šventes pagal mūsų tradicinį kalendorių, tai taip ir švęs. Bet nutikdavo ir taip, kad tradicijose likdavo spragų, nes kuris nors šeimos narys kažką praleisdavo ar išgirsdavo kitokią versiją. Todėl kiek buvo šeimoje narių, nuo vyriausio iki jauniausio, jie perpasakodavo tradicijas skirtingai, nes per kurį laiką išsitrindavo gauta informacija. Ir šitaip į mūsų kalendorių atkeliaudavo  įvairi informacija. Taigi reikia ją tikrinti, lyginti, sugretinti. Turime atsirinkti, kas mums tinka. Ko nedarė mūsų proseneliai, to  mes taip pat nedarysime. Ir to, kas labai sena, negali išmesti, nes atsiras kažkas naujo. Tik kažin, ar bus iš to kokia prasmė? Ar tikrai tai išliks? Labai senas paprotys, kuris yra išlikęs iki šių dienų, tai per didžiąsias kalendorines šventes eiti į bažnyčią. Taip buvo senais laikais, taip yra ir šiandien. Taip darė visa bendruomenė ir žmonija“, – pasakojo etnologė Gražina Kadžytė.

Susitikime etnologė priminė mums iš ko kildinamos Šv. Velykos, kad senesniais laikais kalendorius buvo skaičiuojamas nuo rudens lygiadienio iki žiemos lygiadienio. Paminėjo ir tai, kad visos tradicijos atkeliavusios iš kitų Europos šalių ir visos Europos šalys, o tarp jų ir mes, švenčiame tas pačias kalendorines didžiąsias šventes. Keičiasi tik pavadinimai, bet pati švenčių prasmė išlieka tokia pati. Pabrėžė, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenime kalendorius yra reikalingas, nes tai mūsų protėvių palikimas.

Reikia puoselėti etnokultūrą, nes jau daugelis vaikų yra užaugę ir nesusipažinę su ano meto tradicijomis, papročiais. O apie tradicijas ir jų puoselėjimą mes sužinome iš savo senelių, prosenelių. Ir šiandien tik mes patys visas tradicijas, išmintį, gyvenimo būdą galime perduoti savo vaikams, anūkams. Ir tik mes patys galime išmokyti vaikus, anūkus saugoti tai, ką turime iš praėjusių kartų.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

Ugnė Trumpickaitė

Rugsėjo 16 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko kūrybinis užsiėmimas „Lėlių teatras iš arti“, kurį vedė kraštietė, teatro ir kino aktorė Elvyra Piškinaitė. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos pradinukai klausėsi apie lėlių teatrą ir lėles, kokių rūšių jų būna.

 „Mano vardas Elvyra. Aš dirbu „Lėlės“ teatre jau 40 metų. Tai yra vienintelis teatras, kuriame aš dirbu nuo tada, kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją. Noriu jums šiek tiek papasakoti apie lėlių teatrą ir lėles. Teatrai yra skirtingi ir lėlės yra skirtingos. Jos skirstomos į kategorijas nuo paprasčiausių iki sudėtingesnių. Lėlės klasifikuojamos pagal jų valdymą. Yra stalo, pirštininės, gabitinės, marionetės lėlės. Užsimovus ant rankos pirštinę, teniso kamuoliuke padarius skylutę ir tą kamuoliuką užsidėjus ant pirštinėto piršto, pasigamini paprasčiausią teatro personažą. Šešėlių teatre dar paprasčiau, nes lėles pasigamini iš popieriaus. O dar lengviau, kai šešėlių teatrą sukuri tik rankomis ant sienos. Tereikia tik pasišviesti prožektoriumi ir rankų pagalba kurti teatrą. Yra dar viena lėlių rūšis – gabitinės lėlės. Lazdelinių gabitinių lėlių mechanizmas leidžia joms judinti galvą, rankas, jos gali atsisėsti, atsiremti,  galima jas aprengti, padaryti šukuoseną. Gabitinės lėlės valdomos iš apačios, kai aktorius pasislepia po scena esančioje duobėje. O pačios sudėtingiausios yra marionetės. Šios lėlės gali turėti virš keturiasdešimt siūlelių, gali būti didelės, gali būti ir labai mažos. Marionetės aktoriui lėlininkui yra aukštasis pilotažas, nes jas techniškai valdyti yra labai sunku. Reikia daug įdirbio. Dar vienas dalykas, kurį lėlių teatre mes naudojame – miriorama. Tai iš daugybės piešinių sudarytas vaizdas, kuris juda sukant rankenėlę. Dėžėje rankenėle keičiama panorama, tarsi senoviško televizoriaus prototipas.  Todėl tai yra pradžia to, iš ko atsirado animaciniai filmai“, – susitikime pasakojo aktorė Elvyra Piškinaitė.

Papasakojusi apie lėlių teatro rūšis aktorė Elvyra Piškinaitė sekė su pradinukais dvi pasakas be galo. Vieną pasaką sekė naudodama mirioramą. Piešinius pasakai nupiešė aktorės anūkai. Kita pasaka buvo labai trumpa. „Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Ar graži pasaka?“, – klausė aktorė Elvyra Piškinaitė. Vaikai choru atsakė – „GRAŽI“ ir džiaugsmingai kvatojo. Todėl tą pačią pasaką visi pakartojo dar kelis kartus. O lietuvių liaudies pasaką ,,Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ aktorė ne tik pasekė, bet kartu su vaikais ir suvaidino. Mokiniai buvo suskirstyti į vaidmenis: karalius, žirgas, našlaitėlė, karvė, pamotė ir dvi pamotės dukros – vienaakė ir triakė, o pati aktorė vaidino našlaitėlės motutę ir režisavo teatro sceną. Vaikams vaidinti sekėsi labai puikiai. Į našlaitėlės vaidmenį labai įsijautė pradinukė Adrija Gelažauskaitė.

Susitikimas suteikė nepaprastai daug gerų emocijų. Jam pasibaigus mokiniai apžiūrinėjo lėles, mėgino jas valdyti, bendravo su aktore. Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė dėkojo viešniai, įteikė Savivaldybės atminimo dovaną bei gėlių.

Susitikimas su aktore vyko vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“, kurio  autorė vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

Ugnė Trumpickaitė