Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su etnologe, žurnaliste, tautosakininke Gražina Kadžyte. Susitikime etnologė susirinkusiems pasakojo apie tradicinio Lietuvos kalendoriaus įtaką šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Susitikimas vyko bibliotekai vykdant projektą „Etnokultūrinio paveldo sklaida Širvintų rajono bibliotekose“.
„Mes gyvenime bėgame, lekiame ir nebeturime laiko savianalizei. Gauname daug vizualinės informacijos, bet reikėtų savęs paklausti: „ar aš pats panaudoju tą informaciją?“. Panašiai taip pat yra ir su mūsų etninės kultūros palikimu, kalendoriumi. Juk kaip visi žinote, kad beveik prieš kiekvieną kalendorinę šventę mes sulaukiame priminimo apie jas ir iš kitų šaltinių: radijo, televizijos, laikraščių, interneto. Dabar yra sugalvota daugybė visokių kalendorinių švenčių, kurių mūsų tradiciniame kalendoriuje iš tiesų nėra ir mes jų nešvenčiame. Todėl, kaip bebūtų, laikomės tų tradicijų kurias gavome iš savo tėvų, senelių, prosenelių. O visa kita informacija, nors mes ją ir žinome, labai retai kur nors panaudojame. Reikėtų prisiminti, kas išliko mūsų atmintyje, kas mums yra įaugę, o kas vis tik yra apaugę mitais. Senesniais laikais žmonės taip pat iškreipdavo faktus. Jeigu šeimoje visi laikėsi tradicijų, kaip švęsti šventes pagal mūsų tradicinį kalendorių, tai taip ir švęs. Bet nutikdavo ir taip, kad tradicijose likdavo spragų, nes kuris nors šeimos narys kažką praleisdavo ar išgirsdavo kitokią versiją. Todėl kiek buvo šeimoje narių, nuo vyriausio iki jauniausio, jie perpasakodavo tradicijas skirtingai, nes per kurį laiką išsitrindavo gauta informacija. Ir šitaip į mūsų kalendorių atkeliaudavo įvairi informacija. Taigi reikia ją tikrinti, lyginti, sugretinti. Turime atsirinkti, kas mums tinka. Ko nedarė mūsų proseneliai, to mes taip pat nedarysime. Ir to, kas labai sena, negali išmesti, nes atsiras kažkas naujo. Tik kažin, ar bus iš to kokia prasmė? Ar tikrai tai išliks? Labai senas paprotys, kuris yra išlikęs iki šių dienų, tai per didžiąsias kalendorines šventes eiti į bažnyčią. Taip buvo senais laikais, taip yra ir šiandien. Taip darė visa bendruomenė ir žmonija“, – pasakojo etnologė Gražina Kadžytė.
Susitikime etnologė priminė mums iš ko kildinamos Šv. Velykos, kad senesniais laikais kalendorius buvo skaičiuojamas nuo rudens lygiadienio iki žiemos lygiadienio. Paminėjo ir tai, kad visos tradicijos atkeliavusios iš kitų Europos šalių ir visos Europos šalys, o tarp jų ir mes, švenčiame tas pačias kalendorines didžiąsias šventes. Keičiasi tik pavadinimai, bet pati švenčių prasmė išlieka tokia pati. Pabrėžė, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenime kalendorius yra reikalingas, nes tai mūsų protėvių palikimas.
Reikia puoselėti etnokultūrą, nes jau daugelis vaikų yra užaugę ir nesusipažinę su ano meto tradicijomis, papročiais. O apie tradicijas ir jų puoselėjimą mes sužinome iš savo senelių, prosenelių. Ir šiandien tik mes patys visas tradicijas, išmintį, gyvenimo būdą galime perduoti savo vaikams, anūkams. Ir tik mes patys galime išmokyti vaikus, anūkus saugoti tai, ką turime iš praėjusių kartų.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.
Ugnė Trumpickaitė