Rugsėjo 16 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko kūrybinis užsiėmimas „Lėlių teatras iš arti“, kurį vedė kraštietė, teatro ir kino aktorė Elvyra Piškinaitė. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos pradinukai klausėsi apie lėlių teatrą ir lėles, kokių rūšių jų būna.
„Mano vardas Elvyra. Aš dirbu „Lėlės“ teatre jau 40 metų. Tai yra vienintelis teatras, kuriame aš dirbu nuo tada, kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją. Noriu jums šiek tiek papasakoti apie lėlių teatrą ir lėles. Teatrai yra skirtingi ir lėlės yra skirtingos. Jos skirstomos į kategorijas nuo paprasčiausių iki sudėtingesnių. Lėlės klasifikuojamos pagal jų valdymą. Yra stalo, pirštininės, gabitinės, marionetės lėlės. Užsimovus ant rankos pirštinę, teniso kamuoliuke padarius skylutę ir tą kamuoliuką užsidėjus ant pirštinėto piršto, pasigamini paprasčiausią teatro personažą. Šešėlių teatre dar paprasčiau, nes lėles pasigamini iš popieriaus. O dar lengviau, kai šešėlių teatrą sukuri tik rankomis ant sienos. Tereikia tik pasišviesti prožektoriumi ir rankų pagalba kurti teatrą. Yra dar viena lėlių rūšis – gabitinės lėlės. Lazdelinių gabitinių lėlių mechanizmas leidžia joms judinti galvą, rankas, jos gali atsisėsti, atsiremti, galima jas aprengti, padaryti šukuoseną. Gabitinės lėlės valdomos iš apačios, kai aktorius pasislepia po scena esančioje duobėje. O pačios sudėtingiausios yra marionetės. Šios lėlės gali turėti virš keturiasdešimt siūlelių, gali būti didelės, gali būti ir labai mažos. Marionetės aktoriui lėlininkui yra aukštasis pilotažas, nes jas techniškai valdyti yra labai sunku. Reikia daug įdirbio. Dar vienas dalykas, kurį lėlių teatre mes naudojame – miriorama. Tai iš daugybės piešinių sudarytas vaizdas, kuris juda sukant rankenėlę. Dėžėje rankenėle keičiama panorama, tarsi senoviško televizoriaus prototipas. Todėl tai yra pradžia to, iš ko atsirado animaciniai filmai“, – susitikime pasakojo aktorė Elvyra Piškinaitė.
Papasakojusi apie lėlių teatro rūšis aktorė Elvyra Piškinaitė sekė su pradinukais dvi pasakas be galo. Vieną pasaką sekė naudodama mirioramą. Piešinius pasakai nupiešė aktorės anūkai. Kita pasaka buvo labai trumpa. „Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Ar graži pasaka?“, – klausė aktorė Elvyra Piškinaitė. Vaikai choru atsakė – „GRAŽI“ ir džiaugsmingai kvatojo. Todėl tą pačią pasaką visi pakartojo dar kelis kartus. O lietuvių liaudies pasaką ,,Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ aktorė ne tik pasekė, bet kartu su vaikais ir suvaidino. Mokiniai buvo suskirstyti į vaidmenis: karalius, žirgas, našlaitėlė, karvė, pamotė ir dvi pamotės dukros – vienaakė ir triakė, o pati aktorė vaidino našlaitėlės motutę ir režisavo teatro sceną. Vaikams vaidinti sekėsi labai puikiai. Į našlaitėlės vaidmenį labai įsijautė pradinukė Adrija Gelažauskaitė.
Susitikimas suteikė nepaprastai daug gerų emocijų. Jam pasibaigus mokiniai apžiūrinėjo lėles, mėgino jas valdyti, bendravo su aktore. Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė dėkojo viešniai, įteikė Savivaldybės atminimo dovaną bei gėlių.
Susitikimas su aktore vyko vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“, kurio autorė vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.
Ugnė Trumpickaitė