Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko Laimutės Dambrauskienės tapybos darbų parodos atidarymas. Atidarymą dainomis nuspalvino Širvintų meno mokyklos muzikos skyriaus ugdytinė Ūla Jutelytė (mokytoja Aušra Jutelienė).

,,Laisvalaikį praleidžiu gamtoje – ten veikia gamtos meilės jėga, ten pasijuntu maža jos dalele. Tik ten mes galime pamatyti ir pažinti vienybę, spalvų gausą, nuostabią harmoniją, klausytis širdimi. Kiekvienas tą paslaptį matome ir išreiškiame skirtingai… Man gamta – tai spalvos ir garsai, kurie subręsta ir gula ant drobės“, taip apie tapymą sako darbų autorė Laimutė Dambrauskienė.

Laimutė Dambrauskienė piešia nuo vaikystės. Ji prisimena, kaip piešdavo mokyklos renginių skelbimus, kvietimus. Prisimena ir pirmąją savo mokytoją Stasę Rulevičienę, pas kurią jau atėjus metui ir dideliam norui vėl sugrįžo mokytis tapyti. Laimutė minėjo, kad dažniausiai tapo žiemą, nes visą kitą laiką ji pasineria į ieškojimus, klausosi, stebi gamtą ir jos reiškinius, brandina savo įkvėpimą. Ir jos nutapytuose paveiksluose matosi ne tik nuostabi gamta, vanduo, dangus, paukščiai, bet ir jaučiamas begalinis nuoširdumas, meilė, šviesa, šiluma. Regis Laimutė Dambrauskienė sudeda visą save, visą savo sielos gelmių gilumą. Ir mes visi galime tai pamatyti, reikia tik atverti akis, širdį, išlaisvinti protą ir jausmus.

Pasveikinti darbų autorės Laimutės Dambrauskienės susirinko artimieji, bičiuliai, jos mokytoja, bendraminčiai. Kiekvienas minėdamas šiltu, geru žodžiu, džiaugėsi nuostabiais kūriniais, dovanojo ne tik savo šypsenas, bet ir glėbius gėlių. Darbų autorę sveikino ir Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė.

Atidarymui baigiantis, svečiai apžiūrinėjo tapybos darbus, bendravo. Šiltas ir jaukus vakaras leido akimirkai sustoti ir žvelgiant į paveikslus pabūti vienumoje su savo mintimis, jausmais ir vidine harmonija bei laisve.

Tapybos darbų paroda veiks iki spalio 15 dienos, todėl maloniai kviečiame apsilankyti ir apžiūrėti.

Ugnė Trumpickaitė

Viešosios bibliotekos foje eksponuojama Širvintų meno mokyklos ankstyvojo dailės ugdymo mokinių kūrybinių darbų paroda „Vaikystės sodai“.

Vaikų darbuose daug ryškių, šviesių spalvų, kurios skleidžia šviesą, šilumą, džiugesį, nerūpestingumą, laisvę visai kaip ir pati vaikystė, kuria jie vis dar džiaugiasi. Darbai atlikti įvairia technika, yra daug skirtingų detalių ir visos jos susieina į vieną visumą, kuri sukuria puikų reginį.

Jaunuosius menininkus ruošia mokytoja Jelena Labanauskienė.

Rugsėjo 10 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko bibliotekos darbuotojams skirtas seminaras ,,Lėlių teatro galimybės bibliotekų darbe“, kurį vedė Lietuvos lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis. Vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“, siekiama sudaryti sąlygas bibliotekose plėsti vaikų kultūrinį akiratį, skatinti kūrybiškumą ir domėjimąsi lietuvių literatūra, supažindinant juos su skirtingomis lėlių teatro rūšimis: pirštininėmis, lazdelinėmis, marionetėmis ir kt. Dalyvavusieji turėjo galimybę išbandyti jas gyvai.

,,Dabar labai populiaru skatinti vaikus skaityti. Yra ieškomos įvairios pašalinės formos, kurias nori naudoti ir bibliotekos, kad skatintų vaikų skaitymą ir draugystę su knyga. Bibliotekos stengiasi įveikti atsiradusią vizualinės informacijos konkurenciją. Bibliotekos pasirenka teatrą, kaip vieną iš patraukliausių formų. Pats lėlių teatras senesniais laikais buvo pasitelktas kaip priemonė pritraukti vaikus į mokyklas. Žinoma, skaitytojas yra ugdomas nuo mažens – jo įpročiai, tradicijos ir ritualai, o papildomos priemonės padeda juos pritraukti. Mums lėlininkams, visi šie būdai padėjo tapti profesionalia teatro meno šaka. Lėlių teatras skaičiuoja tūkstančius metų. Galima pamanyti, kad jis visada buvo pritaikytas tik vaikams, tačiau tai netiesa. Kaip ir knyga, taip ir lėlių teatras iš pradžių buvo pritaikytas suaugusiems. Tik vėliau, kai po karo pradėjo įsitvirtinti valstybės, iškilo vaikų ugdymas, atsirado pradžios mokyklėlės, tik tada buvo labiau atsigręžta į vaikus.

Mokslininkai pradėjo ieškoti priežasčių, kodėl vaikams taip reikalingas būtent lėlių teatras, nes augant vaikams, skirtingais amžiaus tarpsniais jiems yra reikalingi negyvi daiktai ir vienas iš jų yra lėlės. Mokslininkai savo ieškojimais ne tik pagrindė, bet ir užtvirtino lėlių teatro poreikį vaikams. Ir prie viso šito vaikams labai reikia pasakų, kažkokio mitologinio atliepimo į tai, ko nėra. Mitologizuota sąmonė vaikui aplinkoje yra būtina ir ją reikia palaikyti, nes vaikams to reikia. Nes jeigu nebūtų lėlių teatro, knygų, kuriose yra sugulusios įdomios istorijos, mitologijos, reikėtų vis tiek kažką sukurti, nes to reikia vaikų pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai atliepti. Lėlių teatras suteikia galimybę mitologizuoti kasdienybę. Tai galima sukurti ir bibliotekose – pasitelkus lėles. Knygose gausu mistikos, o pasitelkus lėlę mistika išauga, taip atverdama didesnį susidomėjimą knyga“, – pasakojo režisierius Rimas Driežis.

Lėlininkas Rimas Driežis seminaro metu papasakojo įdomių dalykų, kuriuos mes, bibliotekos darbuotojai, lengvai galime pritaikyti savo kasdieninėje veikloje. Ir visai nebūtina turėti specialiai pagal užsakymą pagamintą lėlę. Ją galima pasigaminti ir pačiam, kad ir kokį knygos personažą, ar lietuvių liaudies mitologinę būtybę.

Belieka pasitelkti kūrybiškumą ir spontaniškumą, kas taip pat labai reikalinga norint sudominti vaikus, pritraukiant juos prie knygų.

Bibliotekos vykdomą projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

Ugnė Trumpickaitė