Įgyvendindama Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos  kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Kelionė link dvasios stiprybės ir gyvenimo pilnatvės“ Igno Šeiniaus viešoji biblioteka rugsėjo 25-osios vakarą  surengė aktorės, knygų autorės Nijolės Narmontaitės  kūrybos vakarą „Ko nematė žiūrovai“.

Renginį pradėjusi daina „Gyvenimas puikus“, aktorė paskatino žiūrovus atsikratyti pykčio, pavydo, graužaties ir savo vidų užpildyti gera nuotaika. Juk tuo, ką įdedi į save, ne tik pats gali mėgautis, bet ir dalintis su kitais. Linkėjimai džiaugsmo, apsikabinimai, rodos, nieko nekainuoja, o dažnam ir šypseną išspaudžia, ir širdį šilumos pripildo.

Pasitelkusi savo gebėjimus groti keliais instrumentais, dainavimą, vaidybą  bei nepakartojamo skambesio žemaitišką šnektą, Nijolė Narmontaitė pristatė keturias savo knygas: „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės: ko nematė žiūrovai“, „Aktoriai, režisieriai ir studentai: ko nematė žiūrovai“, „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai: ko nematė žiūrovai“ bei „Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai“ .

Apie savo žemaitišką kilmę aktorė yra sakiusi: „Žemaitija man – brangiausias širdžiai kraštas. Gimiau Telšiuose, ten augau, mokiausi, šėliojau, svajojau, mylėjau ir, žinoma, šnekėjau žemaitiškai, pačia gražiausia pasaulyje kalba. Žemaitija – mano gyvenimo užtaisas, kurį iki šiol nešiojuosi dūšioje. Tad ir man nutikusias istorijas nutariau papasakoti žemaitiškai, šnekta, kokia kadaise kalbėjau pati ir girdėdavau kalbant kitus“.

Ta savo kunkuliuojančia žemaitiška energija, charizma, artistiškumu, betarpišku bendravimu viešnia taip sužavėjo publiką, kad vakaras praėjo tarsi akimirka. Nenuostabu, kad, renginiui pasibaigus, salėje išsidriekė didžiulė eilė norinčiųjų įsigyti knygų, gauti autografus ar kartu nusifotografuoti.

Širvintiškiams  N.Narmontaitė atskleidė paslaptį, jog  artimiausiu metu leidyklą pasieks  penktoji  jos knyga  „Žvaigždžių alėja: ko nematė TV žiūrovai“. Naujoje knygoje skaitytojai ras  daug žinomų televizijos veikėjų pavardžių. Jie čia pavaizduoti ne kaip „žvaigždės“, o kaip paprasti žmonės, turintys silpnybių, pakliūnantys į  keisčiausias situacijas.

Pasak aktorės, „kiekvienas iš mūsų savo viduje turime žvaigždutę. Nesvarbu, kokiu ryškumu ji šviečia, bet ji yra MŪSŲ, o juk sugebėjimas išlikti  savimi yra pati vertingiausia kiekvieno žmogaus savybė“.

Daina pradėjusi,  daina ir užbaigė Nijolė Narmontaitė savo kūrybos vakarą. Tik paskutinę dainą „Tu vėjo paklausk“ ji dainavo nebe viena – priedainį su ja kartu vieningai traukė visi vakaro dalyviai.

Štai taip – su gera nuotaika, dainomis – širvintiškiai paminėjo Žemaitijos metus.

Almutė Kanapienienė

Širvintų I.Šeiniaus viešojoje bibliotekoje svečiavosi netradicinio „Stalo teatro“ įkūrėja, režisierė, scenografė ir aktorė  Saulė Degutytė. Ši rudenį  „Stalo teatras“ švęs savo 15-os metų jubiliejų. Teatro spektakliai rodyti įvairiose pasaulio šalyse‚ netgi Kinijoje. 2013 m. „Auksiniu scenos kryžiumi“ (aukščiausias Lietuvoje teatro apdovanojimas) Lėlių teatro kategorijoje teatro kolektyvas apdovanotas už spektaklį „Tarmių stalas“.

Aktorė  vedė kūrybinį teatrinį užsiėmimą „Šviesos šešėlių pasakos“ Širvintų pradinės mokyklos 3a (mokytoja Adelė Gelažunienė) ir 3b(mokytoja Rasa Žygienė) klasių mokiniams. Naudojant grafoprojektorių, aktorė parodė, kaip atgyja įvairiausi buitiniai daiktai: servetėlė, liniuotė, vanduo ir kiti, įgaudami personažų veidus ir balsus. Pasitelkiant vaikus į pagalbą, buvo pasekta pasaka „Trys paršytės“. Kad turėtų užuovėją, herojėms buvo būtina pasistatyti namą. Deja, kaip jau būna, ne visi mėgsta triūsti. Vaikai aktyviai dalyvavo pasakos sekime. Jie pagailėjo dviejų paršyčių, kai jų tykojo vilkas. Silikatinių plytų namas pasirodė saugiausias. Praktinėje užsiėmimo dalyje aktorė perskaitė J.Basanavičiaus pasaką „Apie žvejį, kuris į dangų ėjo“. Reikėjo būti kantriems ir atidžiai klausytis. Kiekvienas dalyvis gavo užduotį nupiešti konkretų pasakos epizodą: herojų arba gamtovaizdį. Tai tikrai labai improvizuotas  ir kūrybiškas užsiėmimas. Viskas buvo atliekama, pasitelkus savo vaizduotę. Iškirpus pasakos personažus ir sudėliojus pagal siužetą, pasaka buvo sekama ekrane. Kiekvienas renginio dalyvis laukė pasirodant  savo piešinio. „Manau, svarbiausia, kad vaikas nebūtų atskirtas, atribotas nuo spektaklio. Nesakau, kad yra blogai kurti teatrą kaip nepasiekiamą svajonę – su gražiomis lėlėmis, puošniais kostiumais,  bet aš einu kitu keliu – stengiuosi įtraukti vaikus, paskatinti juos, kad patys dalyvautų“, – sakė Saulė Degutytė.   Tikimės, kad vaikai dalelę teatro parsinešė į namus.

Kūrybinis užsiėmimas vyko, vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

                                                                             Vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė

Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su etnologe, žurnaliste, tautosakininke Gražina Kadžyte. Susitikime etnologė  susirinkusiems pasakojo apie tradicinio Lietuvos kalendoriaus įtaką šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Susitikimas vyko bibliotekai vykdant projektą „Etnokultūrinio paveldo sklaida Širvintų rajono bibliotekose“.

 „Mes gyvenime bėgame, lekiame ir nebeturime laiko savianalizei. Gauname daug vizualinės  informacijos, bet reikėtų savęs paklausti: „ar aš pats panaudoju tą informaciją?“. Panašiai taip pat yra ir su mūsų etninės kultūros palikimu, kalendoriumi. Juk kaip visi žinote, kad beveik prieš kiekvieną kalendorinę šventę mes sulaukiame  priminimo apie jas ir iš kitų šaltinių: radijo, televizijos, laikraščių, interneto. Dabar yra sugalvota daugybė visokių kalendorinių švenčių, kurių mūsų tradiciniame kalendoriuje iš tiesų nėra ir mes jų nešvenčiame. Todėl, kaip bebūtų, laikomės tų tradicijų kurias gavome iš savo tėvų, senelių, prosenelių. O visa kita informacija, nors mes ją ir žinome, labai retai kur nors panaudojame. Reikėtų prisiminti, kas išliko mūsų atmintyje, kas mums yra įaugę, o kas vis tik yra apaugę mitais. Senesniais laikais žmonės taip pat iškreipdavo faktus. Jeigu šeimoje visi laikėsi tradicijų, kaip švęsti šventes pagal mūsų tradicinį kalendorių, tai taip ir švęs. Bet nutikdavo ir taip, kad tradicijose likdavo spragų, nes kuris nors šeimos narys kažką praleisdavo ar išgirsdavo kitokią versiją. Todėl kiek buvo šeimoje narių, nuo vyriausio iki jauniausio, jie perpasakodavo tradicijas skirtingai, nes per kurį laiką išsitrindavo gauta informacija. Ir šitaip į mūsų kalendorių atkeliaudavo  įvairi informacija. Taigi reikia ją tikrinti, lyginti, sugretinti. Turime atsirinkti, kas mums tinka. Ko nedarė mūsų proseneliai, to  mes taip pat nedarysime. Ir to, kas labai sena, negali išmesti, nes atsiras kažkas naujo. Tik kažin, ar bus iš to kokia prasmė? Ar tikrai tai išliks? Labai senas paprotys, kuris yra išlikęs iki šių dienų, tai per didžiąsias kalendorines šventes eiti į bažnyčią. Taip buvo senais laikais, taip yra ir šiandien. Taip darė visa bendruomenė ir žmonija“, – pasakojo etnologė Gražina Kadžytė.

Susitikime etnologė priminė mums iš ko kildinamos Šv. Velykos, kad senesniais laikais kalendorius buvo skaičiuojamas nuo rudens lygiadienio iki žiemos lygiadienio. Paminėjo ir tai, kad visos tradicijos atkeliavusios iš kitų Europos šalių ir visos Europos šalys, o tarp jų ir mes, švenčiame tas pačias kalendorines didžiąsias šventes. Keičiasi tik pavadinimai, bet pati švenčių prasmė išlieka tokia pati. Pabrėžė, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenime kalendorius yra reikalingas, nes tai mūsų protėvių palikimas.

Reikia puoselėti etnokultūrą, nes jau daugelis vaikų yra užaugę ir nesusipažinę su ano meto tradicijomis, papročiais. O apie tradicijas ir jų puoselėjimą mes sužinome iš savo senelių, prosenelių. Ir šiandien tik mes patys visas tradicijas, išmintį, gyvenimo būdą galime perduoti savo vaikams, anūkams. Ir tik mes patys galime išmokyti vaikus, anūkus saugoti tai, ką turime iš praėjusių kartų.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

Ugnė Trumpickaitė