Tęsiame projektą „Šalčio gėlės lange“, skirtą Lietuvos gyventojų trėmimams į atšiaurųjį Sibirą atminti. Kviečiame pasiklausyti ištraukos iš tremtį išgyvenusio dailininko Emanuelio Katiliaus knygos „Laiškai, parašyti naktį“ (išleido „Gimtasis žodis“).
Emanuelis Katilius 1941 m., eidamas penkioliktus metus, kartu su šeima buvo ištremtas į Zaprudichinsko sovchozą Altajaus krašte. 1947 m. vasarą jaunuolis pabėgo iš tremties ir grįžo į Lietuvą. Nuslėpdamas faktą, kad buvo ištremtas, įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), tačiau 1949 m. žiemą „už neteisingų žinių suteikimą mandatų komisijai“ Emanuelį iš instituto pašalino.
Spauskite ant nuorodos: https://youtu.be/HuMjz52UWaQ
Projekto autorė Rasa Bačiulienė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projekto partneris Širvintų r. sav. Igno Šeiniaus viešoji biblioteka.
Jeigu nori prasmingai ir turiningai praleisti laiką, ateik į Vaikų literatūros skyrių ir prisijunk prie iniciatyvos „Atverk duris vasarai“. Labai lauksime visų norinčių.
„Gyvenimas – taip geidžiamas apsigavimas!
O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį
Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,
Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti“
(V. Mačernis)
Šiais poeto Vytauto Mačernio žodžiais prasidėjo literatūrinė popietė Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos Anciūnų filiale, skirta Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms.
Dar 1944-aisiais, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, jausmingai rašė jaunas lietuvių poetas Vytautas Mačernis: „Aš laimingas esu“. Tai visuotinai pripažintas jauniausias lietuvių literatūros klasikas. Poetas Vytautas Mačernis, gimęs 1921 m. ir žuvęs 1944 m., lietuvių literatūroje paliko ryškų pėdsaką: kūrė poeziją, prozą, rašė straipsnius apie literatūrą, daug užsirašinėjo, vertė.
2021-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė poeto Vytauto Mačernio metais.
Literatūrinės popietės metu skambėjo V. Mačernio eilės, biografiniai fragmentai, laiškų ištraukos, kurias skaitė G. Makauskas, A. Krapienė, V. Narkevičienė, L. Ruseckienė. Kokie prasmingi ir šį laikmetį atitinkantys poeto V. Mačernio žodžiai, parašyti laiške sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei 1942 metais: „mokėkim gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą“.
Filiale parengta literatūros paroda „ Mūsų Vytautui Mačerniui – 100“.
Širvintų Igno Šeiniaus VB Anciūnų filialo vyr. bibliotekininkė Rita Makauskienė
„Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta?
Galbūt – niekas. Galbūt – viskas.
Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju…
Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo.
Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.“
(Renata Šerelytė)
Širvintų Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje birželio 10 d. vyko susitikimas su rašytoja Renata Šerelyte ir knygos „Pro rūdijančią naktį“ pristatymas.
Anot rašytojos, ši knyga „pagrįsta paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo faktais“. R. Šerelytės knyga šių dienų skaitytojams, ypač jaunimui, turi atverti akis į dar vieną skausmingą žaizdą, pokario Lietuvos žemėje įsigalėjus sovietiniam barbarizmui. Tame laikotarpyje, tiek patriotizmo, kad galėtų būti parašytas tautinis epas, tačiau patriotinė tematika labai retai rašytojų pasirenkama.
Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.
Knyga buvo parašyta 2018 m. ir, kaip teigia autorė, tarsi knygos tąsa, paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.
Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu.
Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.
Ir turbūt labiausiai apie šią knygą norisi kalbėti šiomis dienomis, prieš Gedulo ir ir Vilties dieną, nes Antanas Kraujelis kovojo ir žuvo kovoje už Lietuvos laisvę.
Kaip teigė rašytoja Renata Šerelytė, jai be galo sunku buvo sunku rašyti šią knygą. Juk reikėjo įsijausti į knygos veikėjų būsenas, išgyvenimus, likimus. Ji lankėsi jo slapstymosi ir žūties vietoje, perskaitė be galo daug archyvinių dokumentų, kurie buvo saugomi KGB archyvuose.
Kai rašytoja perskaitė ištrauką iš knygos, daugelio susirinkusių akyse sužibėjo ašaros. Juk buvo kalbama apie tai, kaip neįgalią moterį trėmė į Sibirą. Už ką, ji nė pati nežinojo, gal, anot rašytojos, „kokį saugumietį apspjovė“. Graži aukštaitiška šneka liejosi iš rašytojos lūpų, rodos, klausytum ir klausytum.
Rašytoja mielai atsakė į susirinkusių klausimus: ar sunku buvo pavaizduoti saugumiečio portretą, kuriame yra ir rusiškų keiksmažodžių, ar nebuvo kontraversiškų knygos vertinimų, kokius lietuvių rašytojus ji vertina ir labiausiai mėgsta. Pasirodo, kad viena iš mėgstamiausių knygų „Žiedų valdovas“.
Į klausimą, ar nebuvo sunku surasti šiai knygai jumoristinių gaidelių, ji atsakė, kad jai nesvetimas humoro jausmas ir knygos tekstą ji pagyvino, suteikdama jai šiek tiek lengvumo.
Kuri gi mieliausia jai knyga, rašytoja atsakė, kad tikriausiai ta, kurią rašo, nes ji gyvena jos mintyse, todėl lydi kieme, gatvėje, namuose ir svečiuose. O kai pasirodo išleista nauja knyga, rašytoja išgyvena savotišką tuštumos jausmą.
Renginys vyko Širvintų kultūros centro ir viešosios bibliotekos terasoje. Puikus oras lydėjo viso renginio metu.
Renginys skirtas Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jis buvo organizuojamas vykdant projektą „Kūrybinės patyriminės dirbtuvės su vaikų knygų kūrėjais“. Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Sukanka 445 metai, kai gimė Jonas Rėza – senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas.
Šiai datai pažymėti Lapelių filiale surengta spaudinių paroda.
Rėza Jonas (vok. Rehsa, Rehse, Rehsa, Rhese Johann; gimė 1576 m.gegužės 25 d. Tilžėje, mirė 1629 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje), Mažosios Lietuvos raštijos kūrėjas. Senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas. Nuo 1591 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete kaip kunigaikščio stipendininkas. Manoma, kad kurį laiką lankė Wittenbergo ir Strassburgo universitetus. 1599 m. Tilžėje paskirtas kantoriumi, kaip gerai mokantis lietuvių kalbą. 1600–1621 m. Tolminkiemio, nuo 1621 m., mirus L. Sengstockui, Karaliaučiaus lietuvių evangelikų liuteronų kunigas. Rūpinosi lietuvių raštais. Buvo Jono Bretkūno biblijos rankraščio vienas taisytojų. Dovydo psalmes naujai perrašė ir suredagavo, 1625 m. išleido kunigaikščio Georgo Wilhelmo lėšomis. Tai pirmoji knyga, kuri rėmėsi vien Prūsijos vakarų aukštaičių tarme, kurią vėliau teoriškai įtvirtino Danielius Kleinas. Joje nėra nei žemaitiškų beafrikačių formų, nei turinčių žemaitiškų dvibalsių uo, ie atitikmenis, nei imperatyvų su -ke- ar kitų žemaitybių, išskyrus keletą. Labiausiai orientuotasi į šios tarmės pietines šnektas (būsimuosius baltasermėgius). Minėtoje knygoje aiški lietuvių bendrinei kalbai artimos rašomosios kalbos užuomazga. Prasidėjus XIX a. pabaigos tautiniam lietuvių atgimimui ir ėmus leisti Aušrą, ši rašomoji kalba iš esmės perkelta į Didžiąją Lietuvą ir sudarė pagrindą mūsų dabartinei kalbai. Žinoma, kad J. Rėza planavo išleisti daugiau J. Bretkūno Biblijos dalių ir suredagavo Naująjį Testamentą, tačiau netikėta mirtis (nuo maro) tam sutrukdė. Mirė 1629 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje. Rėzos kalbą tyrė Vladas Žulys.
Lietuviams, kaip ir daugeliui Europos tautų, reformacija padovanojo ir gimtąjį, ir Šventąjį Raštą. Mūsų protėviai skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokėsi žiūrėdami į dešimt Dievo įsakymų. XVI amžiuje pirmaisiais lietuviškais žodžiais knygelės pačios prabilo lietuviams ir žemaičiams.
Pirmieji Biblijos vertimai formavo Europos tautų kalbą ir plėtojo jų raštiją. Pagrindinis motyvas, skatinęs reformatorius skleisti Evangeliją gimtąja kalba, buvo teologinis, o dar tiksliau – soteriologinis (išgelbėjimas, išganymas). Gimtąją kalbą reformatoriai laikė esminiu kiekvienos tautos tapatumo dėmeniu ir sykiu išgelbėjimo, bei išganymo instrumentu.
Ši eksponuojama spaudinių paroda besilankantiems skaitytojams yra naujos žinios bei nauji atradimai.
Daugiau apie Dovydo psalmyną galima sužinoti:
https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003334789
http://donelaitis.vdu.lt/Sv_Rastas/23.htm
Janė Stravinskienė,
Lapelių bibliotekos vyr. bibliotekininkė
Igno Šeiniaus viešoji biblioteka, minėdama Lietuvių kalbos dienas, siūlo prisiminti kažkada skaitytus, galbūt net atmintinai mokėtus lietuvių poetų eilėraščius apie Lietuvą. Ar dar prisimenate, kas juos parašė? Pasitikrinkite žinias virtualioje viktorinoje
Labai svarbu išsaugoti žuvusiųjų Sausio 13 – ąją atminimą tautos atmintyje, nes tautos nebėra kai nebelieka žuvusiųjų už laisvę atminimo.
Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Šiai įžymiai datai paminėti parengta leidinių paroda Alionių filiale.
Alionių filialo vyr. bibliotekininkė Irena Dzedzickienė
Naujus metus pradedame su viltimi, kad šie metai bus džiugūs ir pilnatviški. Šioje parodoje pamatysite daug vaikų prisilietimų, skirtų įkvėpti, nudžiuginti ir praskaidrinti laiką.
Širvintų pradinės mokyklos 3a klasės mokinių kūrybinių darbų paroda „Baltu žiemos taku”. Mokytoja Nijolė Miliauskaitė.
