Jonas Rėza – senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas

Sukanka 445 metai, kai gimė  Jonas Rėza – senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas.

Šiai datai pažymėti Lapelių filiale surengta spaudinių paroda.

Rėza Jonas (vok. Rehsa, Rehse, Rehsa, Rhese Johann; gimė 1576 m.gegužės  25 d. Tilžėje, mirė 1629 m. rugpjūčio 30 d.  Karaliaučiuje), Mažosios Lietuvos raštijos kūrėjas. Senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas. Nuo 1591 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete kaip kunigaikščio stipendininkas. Manoma, kad kurį laiką lankė Wittenbergo ir Strassburgo universitetus. 1599 m. Tilžėje paskirtas kantoriumi, kaip gerai mokantis lietuvių kalbą. 1600–1621 m. Tolminkiemio, nuo 1621 m., mirus L. Sengstockui, Karaliaučiaus lietuvių evangelikų liuteronų kunigas. Rūpinosi lietuvių raštais. Buvo Jono Bretkūno biblijos rankraščio vienas taisytojų. Dovydo psalmes naujai perrašė ir suredagavo, 1625 m. išleido kunigaikščio Georgo Wilhelmo lėšomis. Tai pirmoji knyga, kuri rėmėsi vien Prūsijos vakarų aukštaičių tarme, kurią vėliau teoriškai įtvirtino Danielius Kleinas. Joje nėra nei žemaitiškų beafrikačių formų, nei turinčių žemaitiškų dvibalsių uo, ie atitikmenis, nei imperatyvų su -ke- ar kitų žemaitybių, išskyrus keletą. Labiausiai orientuotasi į šios tarmės pietines šnektas (būsimuosius baltasermėgius). Minėtoje knygoje aiški lietuvių bendrinei kalbai artimos rašomosios kalbos užuomazga. Prasidėjus XIX a. pabaigos tautiniam lietuvių atgimimui ir ėmus leisti Aušrą, ši rašomoji kalba iš esmės perkelta į Didžiąją Lietuvą ir sudarė pagrindą mūsų dabartinei kalbai. Žinoma, kad J. Rėza planavo išleisti daugiau J. Bretkūno Biblijos dalių ir suredagavo Naująjį Testamentą, tačiau netikėta mirtis (nuo maro) tam sutrukdė. Mirė 1629 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje. Rėzos kalbą tyrė Vladas Žulys.

Lietuviams, kaip ir daugeliui Europos tautų, reformacija padovanojo ir gimtąjį, ir Šventąjį Raštą. Mūsų protėviai skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokėsi žiūrėdami į dešimt Dievo įsakymų. XVI amžiuje pirmaisiais lietuviškais žodžiais knygelės pačios prabilo lietuviams ir žemaičiams.

Pirmieji Biblijos vertimai formavo Europos tautų kalbą ir plėtojo jų raštiją. Pagrindinis motyvas, skatinęs reformatorius skleisti Evangeliją gimtąja kalba, buvo teologinis, o dar tiksliau – soteriologinis (išgelbėjimas, išganymas). Gimtąją kalbą reformatoriai laikė esminiu kiekvienos tautos tapatumo dėmeniu ir sykiu išgelbėjimo, bei išganymo instrumentu.

Ši eksponuojama spaudinių paroda besilankantiems skaitytojams yra naujos žinios  bei nauji atradimai.

Daugiau apie Dovydo psalmyną galima sužinoti:

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003334789

http://donelaitis.vdu.lt/Sv_Rastas/23.htm

Janė Stravinskienė,

Lapelių bibliotekos vyr. bibliotekininkė

Įrašas paskelbtas temoje Be kategorijos, Lapelės, Širvintos. Išsisaugokite pastovią nuorodą.