1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, į Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132  tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. iš jų žuvo.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kt. sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Tą dieną Lietuvoje minimi tremtyje žuvę lietuviai.

Šiai dienai paminėti Igno Šeiniaus vardo viešojoje bibliotekoje vyko Stanislovo Abromavičiaus knygos „Tremties vaikai“ trečiosios knygos pristatymas. Svečiavosi knygos autorius, knygos herojė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkė Rasa Duobaitė – Bumbulienė. Vakaro svečius pristatė Širvintų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Vasiliauskienė.

Knygos pristatymo metu keitėsi senų nuotraukų skaidrės, kuriose atsispindėjo to skaudaus meto įvykiai, palietę nukentėjusius žmones.

„Nuo 1988 metų susidomėjau  tremties ir rezistencijos istorija. Pirmiausia pradėjau nuo savo krašto. Aprašiau iš savo krašto kilusio Didžiosios kovos apygardos vado Jono Misiūno – Žalio Velnio istoriją. Jo veikla prasidėjo Širvintų krašte, Musninkuose. 1995 metais jo istoriją ir veiklą sudėjau į pirmąją savo knygą „Žalio velnio takais“. 1988 metais, susikūrus Sąjūdžiui, aš susidomėjau šia tema ir pradėjau rinkti istorijas. Surinkau medžiagą apie Partizanų motinas. Aprašiau jų gyvenimus, vaikų žūtis. Tais pačiais metais suradau šeimas, kurios paaukojo savo vaikus šiai veiklai.  Tais metais buvo daug gyvų liudininkų, kurie galėjo daug ką papasakoti. Išleidus šią knygą, kilo mintis parašyti knygą apie ištremtus vaikus.“, – prisiminimais pasidalijo knygos autorius.

Skaudaus laikmečio paženklintų istorijų buvo iš tiesų daug, kurios surašytos į tris knygas. Bus išleista dar ir ketvirtoji knyga, nes dar yra ir kitų šeimų, kurių istorijos dar neužrašytos.

Knygos pristatymo metu veikė pagal visas tris knygas parengta paroda.

Liūdesio ir skausmo paženklintų žmonių likimai apie kuriuos yra sunku kalbėti ir prisiminti. Istorijos surašytos, tam kad jas prisimintume. Tam, kad žinotume, kokį siaubą kentė mūsų tautos žmonės. Istorijos niekada nepamirši, neištrinsi ir nepakeisi.

Ugnė Trumpickaitė

Pilnas autobusas Širvintų Igno Šeiniaus  bibliotekos jaunųjų skaitytojų su tėveliais vykome į Kaišiadorių rajoną. Išvykoje taip pat dalyvavo literatūrinio protmūšio nugalėtojai –  Širvintų pradinės mokyklos 2b ir 3a klasių mokinių komandos su mokytojomis Lena Vaitkūniene ir Nijole Miliauskaite. Šiemet nusprendėme aplankyti Kaišiadorių viešąją biblioteką. Sugužėjome į renginių salę, kur mūsų jau laukė IT specialistai Evaldas Parauka  ir Tomas Steponavičius. Jie vaikams pravedė robotikos užsiėmimą, kuris vaikams labai patiko. Tokia įdomi veikla, lavinanti kūrybiškumą ir loginį mąstymą tinka visokio amžiaus vaikams. Visi  žiūrėjome filmuką apie Kaišiadorių viešąją biblioteką. Tėveliai, lydimi malonių bibliotekos darbuotojų: Zinos Motiekaitienės, Stasės Ladienės ir Ritos Jūrienės apžiūrėjo biblioteką.  Vaišinomės  kava, arbata, sultimis ir skaniaisiais kibinais. Tai buvo labai maloni staigmena 🙂

Apžvalginė ekskursija po Kaišiadoris ir visi patraukėme į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Žinoti savo tautos istoriją, šaknis yra kiekvieno mūsų pareiga.  Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, pakvietėme išvykos dalyvius prisiminti, pažinti ir suprasti, ką sukūrė mūsų proseneliai ir seneliai.  Vyresni vaikai dalyvavo edukaciniame užsiėmime „Pradžios mokykla XXa.3-4 deš. Dailyraščio pamoka”. Net ir suaugusiems buvo sunku pagal to meto reikalavimus išsėdėti pamokoje. Mokytoja pasakojo, kokios taisyklės mokykloje galiojo, kokios bausmės buvo taikomos, kiek laiko  trukdavo mokslas ir dar daug įdomių, bet mums tolimų ir net nesuvokiamų dalykų. Parašius  dailyraštį , mokytoja  darbus  įvertino pažymiu.

Mažesnieji vaikai lipdė įvairius molinukus. Jie laiką leido edukaciniame užsiėmime „Puodynės, puodynėlės, molinukai”. Edukatorė  atsakė į dominančius klausimus.

 Išvykos pabaigai – laisvas laikas ir įvairios pramogos Rumšiškių muziejuje. Muziejus po atviru dangumi, įkurtas 1966 m. sausio 1 d. (lankytojams atidarytas 1974 m. birželio 21 d.). Tai vienas didžiausių (194 ha) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi. Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, jame  yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų.

Visiems dalyviams po turiningos dienos – saldumynai nuovargiui apmalšinti  ir projekto rašikliai atminimui. Renginys organizuotas, vykdant skaitymo skatinimo projektą „Nuo nemokėjimo skaityti iki negalėjimo neskaityti”. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Daugiau nuotraukų rasite apsilankę čia

Lolita Pliukštienė