Susitikimas su etnologe Gražina Kadžyte

Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su etnologe, žurnaliste, tautosakininke Gražina Kadžyte. Susitikime etnologė  susirinkusiems pasakojo apie tradicinio Lietuvos kalendoriaus įtaką šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Susitikimas vyko bibliotekai vykdant projektą „Etnokultūrinio paveldo sklaida Širvintų rajono bibliotekose“.

 „Mes gyvenime bėgame, lekiame ir nebeturime laiko savianalizei. Gauname daug vizualinės  informacijos, bet reikėtų savęs paklausti: „ar aš pats panaudoju tą informaciją?“. Panašiai taip pat yra ir su mūsų etninės kultūros palikimu, kalendoriumi. Juk kaip visi žinote, kad beveik prieš kiekvieną kalendorinę šventę mes sulaukiame  priminimo apie jas ir iš kitų šaltinių: radijo, televizijos, laikraščių, interneto. Dabar yra sugalvota daugybė visokių kalendorinių švenčių, kurių mūsų tradiciniame kalendoriuje iš tiesų nėra ir mes jų nešvenčiame. Todėl, kaip bebūtų, laikomės tų tradicijų kurias gavome iš savo tėvų, senelių, prosenelių. O visa kita informacija, nors mes ją ir žinome, labai retai kur nors panaudojame. Reikėtų prisiminti, kas išliko mūsų atmintyje, kas mums yra įaugę, o kas vis tik yra apaugę mitais. Senesniais laikais žmonės taip pat iškreipdavo faktus. Jeigu šeimoje visi laikėsi tradicijų, kaip švęsti šventes pagal mūsų tradicinį kalendorių, tai taip ir švęs. Bet nutikdavo ir taip, kad tradicijose likdavo spragų, nes kuris nors šeimos narys kažką praleisdavo ar išgirsdavo kitokią versiją. Todėl kiek buvo šeimoje narių, nuo vyriausio iki jauniausio, jie perpasakodavo tradicijas skirtingai, nes per kurį laiką išsitrindavo gauta informacija. Ir šitaip į mūsų kalendorių atkeliaudavo  įvairi informacija. Taigi reikia ją tikrinti, lyginti, sugretinti. Turime atsirinkti, kas mums tinka. Ko nedarė mūsų proseneliai, to  mes taip pat nedarysime. Ir to, kas labai sena, negali išmesti, nes atsiras kažkas naujo. Tik kažin, ar bus iš to kokia prasmė? Ar tikrai tai išliks? Labai senas paprotys, kuris yra išlikęs iki šių dienų, tai per didžiąsias kalendorines šventes eiti į bažnyčią. Taip buvo senais laikais, taip yra ir šiandien. Taip darė visa bendruomenė ir žmonija“, – pasakojo etnologė Gražina Kadžytė.

Susitikime etnologė priminė mums iš ko kildinamos Šv. Velykos, kad senesniais laikais kalendorius buvo skaičiuojamas nuo rudens lygiadienio iki žiemos lygiadienio. Paminėjo ir tai, kad visos tradicijos atkeliavusios iš kitų Europos šalių ir visos Europos šalys, o tarp jų ir mes, švenčiame tas pačias kalendorines didžiąsias šventes. Keičiasi tik pavadinimai, bet pati švenčių prasmė išlieka tokia pati. Pabrėžė, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenime kalendorius yra reikalingas, nes tai mūsų protėvių palikimas.

Reikia puoselėti etnokultūrą, nes jau daugelis vaikų yra užaugę ir nesusipažinę su ano meto tradicijomis, papročiais. O apie tradicijas ir jų puoselėjimą mes sužinome iš savo senelių, prosenelių. Ir šiandien tik mes patys visas tradicijas, išmintį, gyvenimo būdą galime perduoti savo vaikams, anūkams. Ir tik mes patys galime išmokyti vaikus, anūkus saugoti tai, ką turime iš praėjusių kartų.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

Ugnė Trumpickaitė

Paskelbta temoje Širvintos, skaitytoju apt. skyrius | Komentarai įrašui Susitikimas su etnologe Gražina Kadžyte yra išjungti

Kviečiame

Paskelbta temoje Širvintos, skaitytoju apt. skyrius | Komentarai įrašui Kviečiame yra išjungti

Kviečiame į susitikimą su etnologe Gražina Kadžyte

Paskelbta temoje skaitytoju apt. skyrius | Komentarai įrašui Kviečiame į susitikimą su etnologe Gražina Kadžyte yra išjungti

Lėlių teatras iš arti su aktore Elvyra Piškinaite

Rugsėjo 16 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko kūrybinis užsiėmimas „Lėlių teatras iš arti“, kurį vedė kraštietė, teatro ir kino aktorė Elvyra Piškinaitė. Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos pradinukai klausėsi apie lėlių teatrą ir lėles, kokių rūšių jų būna.

 „Mano vardas Elvyra. Aš dirbu „Lėlės“ teatre jau 40 metų. Tai yra vienintelis teatras, kuriame aš dirbu nuo tada, kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją. Noriu jums šiek tiek papasakoti apie lėlių teatrą ir lėles. Teatrai yra skirtingi ir lėlės yra skirtingos. Jos skirstomos į kategorijas nuo paprasčiausių iki sudėtingesnių. Lėlės klasifikuojamos pagal jų valdymą. Yra stalo, pirštininės, gabitinės, marionetės lėlės. Užsimovus ant rankos pirštinę, teniso kamuoliuke padarius skylutę ir tą kamuoliuką užsidėjus ant pirštinėto piršto, pasigamini paprasčiausią teatro personažą. Šešėlių teatre dar paprasčiau, nes lėles pasigamini iš popieriaus. O dar lengviau, kai šešėlių teatrą sukuri tik rankomis ant sienos. Tereikia tik pasišviesti prožektoriumi ir rankų pagalba kurti teatrą. Yra dar viena lėlių rūšis – gabitinės lėlės. Lazdelinių gabitinių lėlių mechanizmas leidžia joms judinti galvą, rankas, jos gali atsisėsti, atsiremti,  galima jas aprengti, padaryti šukuoseną. Gabitinės lėlės valdomos iš apačios, kai aktorius pasislepia po scena esančioje duobėje. O pačios sudėtingiausios yra marionetės. Šios lėlės gali turėti virš keturiasdešimt siūlelių, gali būti didelės, gali būti ir labai mažos. Marionetės aktoriui lėlininkui yra aukštasis pilotažas, nes jas techniškai valdyti yra labai sunku. Reikia daug įdirbio. Dar vienas dalykas, kurį lėlių teatre mes naudojame – miriorama. Tai iš daugybės piešinių sudarytas vaizdas, kuris juda sukant rankenėlę. Dėžėje rankenėle keičiama panorama, tarsi senoviško televizoriaus prototipas.  Todėl tai yra pradžia to, iš ko atsirado animaciniai filmai“, – susitikime pasakojo aktorė Elvyra Piškinaitė.

Papasakojusi apie lėlių teatro rūšis aktorė Elvyra Piškinaitė sekė su pradinukais dvi pasakas be galo. Vieną pasaką sekė naudodama mirioramą. Piešinius pasakai nupiešė aktorės anūkai. Kita pasaka buvo labai trumpa. „Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Buvo senis ir senikė, ir jie turėjo baltą kumelikę… Ar graži pasaka?“, – klausė aktorė Elvyra Piškinaitė. Vaikai choru atsakė – „GRAŽI“ ir džiaugsmingai kvatojo. Todėl tą pačią pasaką visi pakartojo dar kelis kartus. O lietuvių liaudies pasaką ,,Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ aktorė ne tik pasekė, bet kartu su vaikais ir suvaidino. Mokiniai buvo suskirstyti į vaidmenis: karalius, žirgas, našlaitėlė, karvė, pamotė ir dvi pamotės dukros – vienaakė ir triakė, o pati aktorė vaidino našlaitėlės motutę ir režisavo teatro sceną. Vaikams vaidinti sekėsi labai puikiai. Į našlaitėlės vaidmenį labai įsijautė pradinukė Adrija Gelažauskaitė.

Susitikimas suteikė nepaprastai daug gerų emocijų. Jam pasibaigus mokiniai apžiūrinėjo lėles, mėgino jas valdyti, bendravo su aktore. Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė dėkojo viešniai, įteikė Savivaldybės atminimo dovaną bei gėlių.

Susitikimas su aktore vyko vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“, kurio  autorė vyresn. bibliotekininkė Lolita Pliukštienė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

Ugnė Trumpickaitė

Paskelbta temoje Širvintos, vaiku sk | Komentarai įrašui Lėlių teatras iš arti su aktore Elvyra Piškinaite yra išjungti

Laimutės Dambrauskienės tapybos darbų parodos atidarymas

Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko Laimutės Dambrauskienės tapybos darbų parodos atidarymas. Atidarymą dainomis nuspalvino Širvintų meno mokyklos muzikos skyriaus ugdytinė Ūla Jutelytė (mokytoja Aušra Jutelienė).

,,Laisvalaikį praleidžiu gamtoje – ten veikia gamtos meilės jėga, ten pasijuntu maža jos dalele. Tik ten mes galime pamatyti ir pažinti vienybę, spalvų gausą, nuostabią harmoniją, klausytis širdimi. Kiekvienas tą paslaptį matome ir išreiškiame skirtingai… Man gamta – tai spalvos ir garsai, kurie subręsta ir gula ant drobės“, taip apie tapymą sako darbų autorė Laimutė Dambrauskienė.

Laimutė Dambrauskienė piešia nuo vaikystės. Ji prisimena, kaip piešdavo mokyklos renginių skelbimus, kvietimus. Prisimena ir pirmąją savo mokytoją Stasę Rulevičienę, pas kurią jau atėjus metui ir dideliam norui vėl sugrįžo mokytis tapyti. Laimutė minėjo, kad dažniausiai tapo žiemą, nes visą kitą laiką ji pasineria į ieškojimus, klausosi, stebi gamtą ir jos reiškinius, brandina savo įkvėpimą. Ir jos nutapytuose paveiksluose matosi ne tik nuostabi gamta, vanduo, dangus, paukščiai, bet ir jaučiamas begalinis nuoširdumas, meilė, šviesa, šiluma. Regis Laimutė Dambrauskienė sudeda visą save, visą savo sielos gelmių gilumą. Ir mes visi galime tai pamatyti, reikia tik atverti akis, širdį, išlaisvinti protą ir jausmus.

Pasveikinti darbų autorės Laimutės Dambrauskienės susirinko artimieji, bičiuliai, jos mokytoja, bendraminčiai. Kiekvienas minėdamas šiltu, geru žodžiu, džiaugėsi nuostabiais kūriniais, dovanojo ne tik savo šypsenas, bet ir glėbius gėlių. Darbų autorę sveikino ir Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Daugėlienė.

Atidarymui baigiantis, svečiai apžiūrinėjo tapybos darbus, bendravo. Šiltas ir jaukus vakaras leido akimirkai sustoti ir žvelgiant į paveikslus pabūti vienumoje su savo mintimis, jausmais ir vidine harmonija bei laisve.

Tapybos darbų paroda veiks iki spalio 15 dienos, todėl maloniai kviečiame apsilankyti ir apžiūrėti.

Ugnė Trumpickaitė

Paskelbta temoje skaitytoju apt. skyrius | Komentarai įrašui Laimutės Dambrauskienės tapybos darbų parodos atidarymas yra išjungti

Kviečiame

Paskelbta temoje Uncategorized | Komentarai įrašui Kviečiame yra išjungti

Kūrybinių darbų paroda „Vaikystės sodai“

Viešosios bibliotekos foje eksponuojama Širvintų meno mokyklos ankstyvojo dailės ugdymo mokinių kūrybinių darbų paroda „Vaikystės sodai“.

Vaikų darbuose daug ryškių, šviesių spalvų, kurios skleidžia šviesą, šilumą, džiugesį, nerūpestingumą, laisvę visai kaip ir pati vaikystė, kuria jie vis dar džiaugiasi. Darbai atlikti įvairia technika, yra daug skirtingų detalių ir visos jos susieina į vieną visumą, kuri sukuria puikų reginį.

Jaunuosius menininkus ruošia mokytoja Jelena Labanauskienė.

Paskelbta temoje vaiku sk | Komentarai įrašui Kūrybinių darbų paroda „Vaikystės sodai“ yra išjungti

Kviečiame

Paskelbta temoje Uncategorized | Komentarai įrašui Kviečiame yra išjungti

Lėlių teatro galimybės bibliotekose

Rugsėjo 10 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko bibliotekos darbuotojams skirtas seminaras ,,Lėlių teatro galimybės bibliotekų darbe“, kurį vedė Lietuvos lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis. Vykdant projektą „Ieškoti, pažinti, pamėgti“, siekiama sudaryti sąlygas bibliotekose plėsti vaikų kultūrinį akiratį, skatinti kūrybiškumą ir domėjimąsi lietuvių literatūra, supažindinant juos su skirtingomis lėlių teatro rūšimis: pirštininėmis, lazdelinėmis, marionetėmis ir kt. Dalyvavusieji turėjo galimybę išbandyti jas gyvai.

,,Dabar labai populiaru skatinti vaikus skaityti. Yra ieškomos įvairios pašalinės formos, kurias nori naudoti ir bibliotekos, kad skatintų vaikų skaitymą ir draugystę su knyga. Bibliotekos stengiasi įveikti atsiradusią vizualinės informacijos konkurenciją. Bibliotekos pasirenka teatrą, kaip vieną iš patraukliausių formų. Pats lėlių teatras senesniais laikais buvo pasitelktas kaip priemonė pritraukti vaikus į mokyklas. Žinoma, skaitytojas yra ugdomas nuo mažens – jo įpročiai, tradicijos ir ritualai, o papildomos priemonės padeda juos pritraukti. Mums lėlininkams, visi šie būdai padėjo tapti profesionalia teatro meno šaka. Lėlių teatras skaičiuoja tūkstančius metų. Galima pamanyti, kad jis visada buvo pritaikytas tik vaikams, tačiau tai netiesa. Kaip ir knyga, taip ir lėlių teatras iš pradžių buvo pritaikytas suaugusiems. Tik vėliau, kai po karo pradėjo įsitvirtinti valstybės, iškilo vaikų ugdymas, atsirado pradžios mokyklėlės, tik tada buvo labiau atsigręžta į vaikus.

Mokslininkai pradėjo ieškoti priežasčių, kodėl vaikams taip reikalingas būtent lėlių teatras, nes augant vaikams, skirtingais amžiaus tarpsniais jiems yra reikalingi negyvi daiktai ir vienas iš jų yra lėlės. Mokslininkai savo ieškojimais ne tik pagrindė, bet ir užtvirtino lėlių teatro poreikį vaikams. Ir prie viso šito vaikams labai reikia pasakų, kažkokio mitologinio atliepimo į tai, ko nėra. Mitologizuota sąmonė vaikui aplinkoje yra būtina ir ją reikia palaikyti, nes vaikams to reikia. Nes jeigu nebūtų lėlių teatro, knygų, kuriose yra sugulusios įdomios istorijos, mitologijos, reikėtų vis tiek kažką sukurti, nes to reikia vaikų pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai atliepti. Lėlių teatras suteikia galimybę mitologizuoti kasdienybę. Tai galima sukurti ir bibliotekose – pasitelkus lėles. Knygose gausu mistikos, o pasitelkus lėlę mistika išauga, taip atverdama didesnį susidomėjimą knyga“, – pasakojo režisierius Rimas Driežis.

Lėlininkas Rimas Driežis seminaro metu papasakojo įdomių dalykų, kuriuos mes, bibliotekos darbuotojai, lengvai galime pritaikyti savo kasdieninėje veikloje. Ir visai nebūtina turėti specialiai pagal užsakymą pagamintą lėlę. Ją galima pasigaminti ir pačiam, kad ir kokį knygos personažą, ar lietuvių liaudies mitologinę būtybę.

Belieka pasitelkti kūrybiškumą ir spontaniškumą, kas taip pat labai reikalinga norint sudominti vaikus, pritraukiant juos prie knygų.

Bibliotekos vykdomą projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.

 

Ugnė Trumpickaitė

Paskelbta temoje vaiku sk | Komentarai įrašui Lėlių teatro galimybės bibliotekose yra išjungti

Kviečiame į tapybos darbų parodos atidarymą

Paskelbta temoje Širvintos, skaitytoju apt. skyrius | Komentarai įrašui Kviečiame į tapybos darbų parodos atidarymą yra išjungti