Lapelių bibliotekos skaitytojai kovo 20 d. susirinko į popietę „Pavasario virsmas“. Bibliotekos patalpose skaitytojų laukė knygų paroda „Baltų ženklai ir papročiai“. Po parodos apžiūrėjimo bibliotekininkė Janė Stravinskienė pakvietė lankytojus į lauką susipažinti ir dalyvauti lygiadienio papročių popietėje.
„Atėjome pasisveikinti geru žodeliu ir palaistyti baltų rankelių tyru vandenėliu. Žadinsime žemę iš žiemos miego, uždegsime naują pavasario ugnį, versimės iš žiemos į pavasarį. Nuo Pavasario lygės tamsa tirpsta lyg sniegas, užleisdama vietą šviesai, vis ilgesniam Saulės ratui. Tad kiekvienas turim įkvėpt pavasarį, pajusti lietų ir pasakyti ,,Sveika, Saule!…..” – taip susirinkusiems tarė bibliotekininkė.
Skaitytojas Lukas Arbočius papasakojo apie lygiadienio papročius, prietarus. Anksti ryte kaimo merginos bėgdavo į laukus link tekančios Saulės. Kai tik pasirodydavo pirmieji Saulės spinduliai, jos uždainuodavo dainą apie pavasarį. Dainuodamos šokdavo ratelius ir plodavo rankomis. Paskui grįždavo į kaimą ir skelbdavo jau atėjus pavasarį. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus.
Pagal paprotį, lauke uždegėme naują pavasario ugnį, ją laiminome tardami: „Dienai susilyginus su naktimi ir dienai ilgėjant, labinam Žemyną. Žemynėle, žiedkėlėle, būk palaiminta, Žemynėle, žiedkelėle būk pasveikinta. Žydėk rugiais, kviečiais, miežiais. Būk dosni, deivele“.
Buvo laiminami grūdais ir čia susirinkę, linkėta jiems kad kiekvienas grūdelis jiems neštų šimtą grūdelių, kad būtų palaiminti deivės Žemynos galiomis, kad žemė – Žemynėlė negailėtų dovanų.
Lygiadienio dienoje uždegėm ugnelę, ir daug kur Lietuvoje ji šiandien degė. Tai yra didžiausia pagarba mūsų senosioms tradicijoms.
Pagal paprotį, susirinkę prausė rankeles tyro šaltinio vandeniu, labinosi šlapiomis rankomis. Tai suteiks sveikatos visiems metams. Vaišinosi iš vieno kepalėlio duona. Tada pajudinome žemelę šokdami ratuku ir dainuodami dainą „Latudo, latudo“. Pagal paprotį vertėmės ir per skersinį, kad žiema virstų į pavasarį. Senolių papročiuose medžiai suteikdavo tvirtumo, pildydavo svajones, tad kiekvienas dalyvis susirado savo medį ir jį apkabino, tikėdamas mažu stebuklu.
Pavasario lygiadienis – gamtos ir žmogaus virsmo šventė, tai yra šviesos sėja. Tai vartai naujai realybei, atsiveriantys naujomis galimybėmis. Juk pavasarį pajuda sula medžiuose, sugrįžta paukščiai, brinksta pumpurai. Nuo šiandien tinka pradėt naujus darbus, sprendimus, keliauti, mokytis, pamilti gamtą. Galima pasėti savo norų sėklas…
Janė Stravinskienė, Lapelių vyr. bibliotekininkė
