Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo.
Šventuoju nepatapsi, jei širdyje nedegs uolumo ugnis,
neklestės dorybė, nebus šventumo.
Minint Lietuvą ir Ukrainą siejančio šventojo Juozapato kankinystės 400 metų sukaktį, 2023-iuosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Šventojo Juozapato metais. Kas gi buvo daugeliui nežinomas ir retai minimas šventasis Juozapatas?
Apie tai papasakoti į Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos Alionių filialą atvyko Klebonas Vidas Bernardas Sajeta, pagalbininkė Alma Budrytė ir vargonininkas Aurelijus Pampucha.
Šv. Juozapatas (Jonas Kuncevičius) yra kilęs iš Ukrainos, o savo kaip vienuolio ir dvasininko pašaukimą atrado ir subrandino Vilniuje. Jo asmenybė mums tampa ypač svarbiu tiltu, jungiančio
Lietuvą ir Ukrainą.
„Tegul visi bus viena“ – tai buvo viso šv. Juozapato gyvenimo šūkis, kuris aktualus visais laikais. Juozapatas Kuncevičius – šventasis, sujungęs Vilnių su Ukraina, Kijevą su Roma. Bazilijonų ordinas,
prie kurio įkūrimo jis prisidėjo, tapo neatsiejama Vilniaus istorijos, kultūros, religinio gyvenimo dalis.
Šv. Juozapato gyvenimas ir likimas, kuriuo buvo bandoma sujungti keleto krikščioniškų pakraipų tikėjimus, bent jau dvasiniame gyvenime išvengti kivirčų, neapykantos ir priešpriešos, yra labai
reikšmingas ir šiandien, kai pasaulyje vyksta karai, konfliktai ir tautų susipriešinimas.
Šv. Juozapato gyvenimas mus moko ieškoti vienybės jungčių; bent jau tikėjimo šviesoje rasti bendrystės spindulių, apšviečiančių racionalėjantį protą.
Klebono Vido Bernardo Sajetos ir pagalbininkės Almos Budrytės pasakojimus apie šventąjį lydėjo įstabios vargoninko Aurelijaus Pampuchos sakralinės giesmės. Visus susirinkusius Klebonas palaimino ir suvienijo
bendrai maldai.
