Autoriaus vardas: Ugnė Trumpickaitė

LAIKOM FRONTĄ!

Lietuvos partizanas, politinis kalinys, dimisijos kapitonas

Antanas Lukša-Arūnas

1923 05 31–2016 01 02

LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda skirta partizanui, politiniam kaliniui, dimisijos kapitonui Antanui Lukšai-Arūnui (1923 05 31–2016 01 02) atminti.

Parodoje pasakojama Lukšų šeimos istorija, kuri neatsiejama nuo sovietų okupuotos Lietuvos istorijos – visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.

Antanas Lukša gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje, kurioje augo dvi seserys ir keturi broliai: būsimi partizanai Jurgis (1920–1947), Juozas (1921–1951), Stasys (1926–1947) ir būsimas partizanų ryšininkas-rėmėjas Vincas (1905–1993).

Baigęs gimnaziją, A. Lukša įstojo į Kauno mokytojų seminariją. 1942–1943 m. studijavo Kauno universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyriuje. 1944 m. kurį laiką slapstėsi nuo prievartinės mobilizacijos. Tais pačiais metais gavo mokytojo darbą Veiveriuose. 1946 m. tapo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininku, slapyvardžiu Arūnas. 1946 m. birželio mėn. dalyvavo kautynėse Suvalkijoje.

1946 m. rudenį ryšiams palaikyti A. Lukša persikėlė dirbti į Kaišiadorių suaugusiųjų gimnaziją. Žasliuose įkūrus progimnaziją, paskirtas jos direktoriumi. 1946 m. pabaigoje Tauro apygardos partizanams iššifravus MGB provokacijas, A. Lukša pasitraukė iš Žaslių ir grįžo į Tauro apygardą. 1947 m. sausio mėn. tapo aktyviuoju Tauro apygardos partizanu. 1947 m. vasario 10 d. A. Lukša-Arūnas paskirtas Geležinio Vilko Žvalgybos skyriaus viršininku, o balandžio mėn. – Tauro apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininku. Dalyvavo kuriant Birutės rinktinę Kaune, priklausė rinktinės štabui. Jo pareigos buvo palaikyti ryšius tarp apygardos štabo ir rinktinių pareigūnų, padalinių vadų. 1947 m. birželio 12 d. A. Lukša, bandydamas organizuoti susitikimą su Jungtinės Kęstučio apygardos atstovu, papuolė į MGB pasalą. Išvengęs pirmos pasalos, pakliuvo į antrąją ir buvo suimtas. Po žiaurių MGB tardymų 1947 m. rugsėjo mėn. nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Komijos ASSR, Tiumenės, Irkutsko, Magadano srities lageriuose. 1956 m. paleistas iš lagerio grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą. Prasidėjus atgimimui, aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių visuomeniniame gyvenime. Ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas ir valdybos pirmininkas. LPKTS Garbės pirmininkas. Rūpinosi partizanų, politinių kalinių, tremtinių įamžinimo reikalais – paminklų statyba, partizanų kovų istorijos kartografavimu, knygų leidyba.

1998 m. suteiktas Kario savanorio statusas, 1999 m. – dimisijos kapitono laipsnis. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003 m.).

Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Kauno regioninio valstybės archyvo, Kauno technologijos universiteto muziejaus, Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejaus, Prienų krašto muziejaus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, A. Lukšos šeimos archyvo.

Prasidėjo autizmo supratimo mėnuo!

Begalybės ženklas – tai autizmo spektro sutrikimo simbolis. Kviečiame jūsų sugalvotais būdais atvaizduoti begalybės ženklą: gal tai bus piešinys, gal su artimaisiais, draugais, kolegomis sustosite begalybės ženklo forma ir nusifotografuosite, viską siųskite el. p. autizmomenuo@lietausvaikai.lt

Lietuvos autizmo asociacija atstovauja apie 700 narių visoje Lietuvoje. Minint autizmo mėnesį, norisi atkreipti dėmesį ir į asociacijos nuveiktus darbus, ne visi bendruomenės nariai žino, kad tai būtent asociacijos advokacijos ir atstovavimo dėka pasiektas rezultatas.

„Vienas reikšmingiausių pokyčių, atstovaujant bendruomenę, tai kad pavyko pasiekti, jog nuo 2015 metų įteisinta suaugusiųjų autizmo diagnozė Lietuvoje. Anksčiau iki 2015 metų sausio 1 dienos, dažniausiai asmenys, sulaukę 18 metų, tapdavo šizofrenijos liga sergančiais arba intelekto negalią turinčiais asmenimis.

Ne mažiau svarbūs pasiekimai – atsirado komunikacijos ir sensorikos techninės pagalbos priemonių kompensavimas, buvo pasirašyti ir vykdomi du autistiškiems asmenims pagalbos veiksmų planai, taip pat daugiau autistiškų asmenų gali gauti vieną iš socialinių išmokų, bei inicijuotas švietimo metodinės pagalbos skyriaus sukūrimas“, – vardija Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė.

Daugiau apie tai kas vyks balandžio mėnesį, dalinamės straipsnyje: https://tinyurl.com/bdej4jx

#autizmomėnuo2024 #lietausvaikai #begalybėsženklas #autizmas

Ar kada nors esate savo akimis matę, kaip gimsta vaikiškų knygų personažai? Kaip ryškėja jų charakteriai, kaip netikėtai klostosi jų nuotykiai, kaip skamba jų dainos? Ar esate patys prisidėję prie knygos personažų ir įvykių gimimo? Visa tai turės galimybę patirti vaikai, ateisiantys į Lietuvos bibliotekų iniciatyvos „Metai su knyga“ susitikimus su šios iniciatyvos ambasadoriumi, rašytoju, muzikantu, literatūrinio žurnalo mažiesiems vyriausiuoju redaktoriumi Virgiu Šidlausku.

Visos Lietuvos bibliotekose vyksiančiuose „Metų su knyga“ susitikimuose skaitymo ambasadoriai skatins vaikus, paauglius ir suaugusiuosius dalintis pačiomis įdomiausiomis skaitymo patirtimis, kalbėtis apie tai, kodėl gera skaityti, aptars rekomenduotas sezono knygas. Jau balandžio pradžioje bus paskelbta, kuriose Lietuvos bibliotekose šiemet apsilankys skaitymo ambasadoriai V. Šidlauskas, Juozas Ališauskas ir Gina Viliūnė. Sekite naujienas interneto svetainėje www.vasarasuknyga.lt bei socialinių tinklų paskyroje „Vasara su knyga“, sužinokite, ar į Jūsų biblioteką atvyks kuris nors skaitymo ambasadorius, dalyvaukite FB ir IG konkursuose, laimėkite viliojančių prizų, ir… skaitykite!

Vaikų skaitymo ambasadorius V. Šidlauskas pavasario sezonui rekomendavo puikią Shauno Tano knygą „Atokaus priemiesčio istorijos“. Kviečiame ruošiantis pavasario susitikimams perskaityti ne tik šį pokalbį su ambasadoriumi, bet ir jo rekomenduotą knygą!

Labai džiaugiamės, šiemet sveikindamiesi su Jumis kaip su projekto „Metai su knyga“ vaikų skaitymo ambasadoriumi. Pernai dalis Lietuvos vaikų jau turėjo galimybę susipažinti su Jumis kaip su projekto „Metai su knyga“ edukatoriumi. Mažieji skaitytojai su didžiuliu džiaugsmu dalyvavo Jūsų edukacijose, entuziastingai įsitraukdavo į bendravimą su Jumis – drauge dainavo daineles, kūrė istorijas, piešė. Kur slypi Jūsų stiprios ir linksmos energijos paslaptis? Esate visiškas ekstravertas? Ar nuo vaikystės mokėjote šitaip suburti ir sudominti kitus žmones?

Nesu ekstravertas. Tiesą sakant, nemėgstu didelių žmonių susibūrimų. Mieliau laiką leidžiu mažose kompanijose ar namie su šeima. Bet vadinti savęs introvertu irgi negaliu. Pilnos skaitytojų salės manęs negąsdina. Tikriausiai būčiau kažkur per viduriuką. Iki šiol miesto šurmulys mane įkvepia labiau nei tyla ir ramybė.

Energijos semiuosi iš prisiminimų apie vaikystę: dažnai kapstausi atmintyje, kas tuo metu labiausiai žavėjo, kokie žaidimai rūpėjo, apie ką svajojau. Visada prieš kurdamas naujas istorijas, dainas, spręsdamas, apie ką galėtume su vaikais pasikalbėti, ką nupiešti, pagalvoju, ar mane tai būtų sudominę, įtraukę, ar atvirkščiai. Ne visos dainos, ne visi piešiniai išsyk sulaukia vienodos sėkmės: kartais praeina nemažai laiko, kol surandi tinkamą raktą į vaikų širdis. Bet tada jau reikia gerai įsikibti, kad jų energijos viesulas nenuneštų per toli (šypsosi).

Taip pat įkvepia vaikų entuziazmas, noras  bendrauti, pasipasakoti apie sau svarbius dalykus, mėgstamų knygų vardijimas. Tada labai aiškiai suprantu, kad tai nėra tik susitikimas. Tai gyvas, jaukus pašnekesys.

Vaikystėje buvau aktyvus vaikas. Mėgdavau suburti kiemo draugus žaidimams. Nuo Robino Hudo įkvėptų herojų su lankais ir strėlėmis iki fantastinių personažų nuotykių. Arba galų gale kamuolio spardymo.

Turint omenyje Jūsų talentus – Jūs ne tik vaikiškų knygelių autorius, bet ir muzikantas, kompozitorius, be to, puikiai piešiate ir įtaigiai bendraujate – net nesitiki, kad viską atlieka vienas žmogus. Vis dėlto visiems žmonėms būna akimirkų, kai nesinori ne tik kad eiti į sceną, bet net apskritai bendrauti. Ką darote, jeigu tokia nuotaika užklumpa prieš pat susitikimą su vaikais?

Taip būna retai. Bet, neslėpsiu, pasitaiko.

Tada stengiuosi persilaužti ir save išjudinti. Išlipti iš tos negatyvios būsenos. Skaitytojai niekuo dėti, jei autorių graužia nerimas dėl neatliktų darbų, spaudžiančių terminų ar naujų projektų. Tikslas sudominti, užkrėsti vaikus skaitymu  visiškai nesiderina su dantų griežimu dėl to, apie ką žiūrovai nė nenutuokia. Stengiuosi, kad blogos nuotaikos šešėlis neužgožtų renginio atmosferos.

Prieš susitikimus visada prisimenu ir sugroju planuojamas atlikti dainas, pamėginu nupiešti naujus personažus, apmąstau galimas pokalbių temas, ir kai ateina laikas – atvykstu su pačia geriausia nuotaika. Niekam nebūtų smagu žiūrėti į surūgusį svečią, ne ta koja išlipusį iš lovos. Žinau, kad stovėdamas prieš būrį smalsių vaikų negaliu sau leisti būti susierzinęs ar nuobodus.

Esate apvažiavęs daugelio Lietuvos rajonų bibliotekas, mokyklas. Ar kuo nors skiriasi vaikai, sakykim, Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Dzūkijoje? Arba mažų miestelių ir didelių miestų vaikai?

Iš tiesų, skirtumas yra, bet ne toks didelis, kaip būtų galima įsivaizduoti. Visur yra tylesnių ir drąsesnių vaikų. Stebėtojų ir linkusių daugiau bendrauti. Ir tai nepriklauso nuo gyvenamosios vietos. Labiau nuo temperamento ir aplinkos, kurioje auga. Galbūt didžiuosiuose miestuose vaikai kiek laisvesni, turi daugiau drąsos užkalbinti, nesidrovi kažko paklausti. Bet mažesniuose miesteliuose visada žavi draugiška ir nuoširdi atmosfera, kurios kitur kartais pritrūksta.

Neseniai „Facebook“ paskyroje pasidalijote maloniu įvykiu, kad Jūsų dukra pradinukė į lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinį įrašė atsiliepimą, jog jai labiausiai patikusi knyga – Virgio Šidlausko „Ulfas ir stebuklinga barzda“. Ar parašęs naują tekstą, pirmiausia perskaitote jį dukrai, ar ji susipažįsta su Jūsų nauju kūriniu, kai šis jau būna įgavęs knygos pavidalą? Ar taisydamas ar perrašinėdamas tekstus paisote dukters ar kitų šeimos narių atsiliepimų, pastabų?

Anksčiau skaitydavau, bet dažniausiai, kai istorija jau būdavo baigta. Nemėgstu kitiems rodyti neredaguoto ir dar nesutvarkyto teksto. Lyg gročiau dar neišbaigtą, aiškios formos neturintį kūrinį. Kai pats jau tikrai esu patenkintas savo tekstu ir pakankamai su juo susigyvenęs, tada būnu pasirengęs juo pasidalinti su kitais.

Dabar dažniausiai šeimai papasakoju apie pačią naujos knygos idėją. Kai atsiranda iliustracijos – jas parodau. Ir, žinoma, visi pačiupinėjam spaustuvės dažais dar kvepiančią naujieną, kai ji atkeliauja į namus.

Kokiomis temomis dabar norisi rašyti vaikams? Kai tokia nelinksma dabartinė pasaulio situacija – ar kalbate apie tai su vaikais, ar kaip tik keliate jiems nuotaiką, pasakodamas apie linksmus nuotykius? Ar reikia su vaikais kalbėtis, pavyzdžiui, apie netoliese mūsų vykstantį karą?

Niekada neieškau temų, kurios būtų patrauklios ar šiuo metu populiarios. Kiekviena jų ateina savaime. Kai pajuntu, jog apie tai noriu ir turiu, ką pasakyti, tada imu natūraliai link jos judėti.

Kalbėti reikia. Apie karą esu pasakojęs istorijoje „Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija“. Ją parašiau 2016 m., kai nuotaikos Europoje taip pat nebuvo pačios geriausios. Bet šiandien ji dar aktualesnė.

Dažnai klausiu vaikų, ką jie darytų, jei vieną dieną turėtų progą užkariauti pasaulį. Kai kurie atsakymai liūdina: sako, reikėtų tankų, bombų, raketų ir viską susprogdinti. Tarsi mūsų pačių visa tai niekaip nepaliestų. Bet griauti visada lengviau nei statyti ar kurti. Todėl džiaugiuosi, kad taip mano ne visi. Kiti įsitikinę, kad pasaulį įmanoma užkariauti gerais darbais, išskirtiniais gabumais, talentais, gerumu ir grožiu. Tada suprantu, kad yra vilties. Kad ir koks kartais pasaulis atrodytų nedraugiškas ir šaltas, tik meilė ir rūpestis vienas kitu mums gali padėti įveikti beprasmybę ir tamsą.

Esate bene vienintelio Lietuvoje literatūrinio žurnalo vaikams redaktorius. Kaip tokiam žurnalui pavyksta išsilaikyti, ar turite pakankamai skaitytojų ir prenumeratorių? Gal per praėjusius metus atradote kokį nors naują vaikų literatūros talentą?

Tiesa ta, kad be valstybės paramos šiais laikais literatūriniam žurnalui išties sunku išsilaikyti. Skaitytojų ir prenumeratorių turime, žurnalą mielai prenumeruoja mokyklos ir bibliotekos, tačiau jei ne jų darbuotojos ir mokytojos, pasiektume tikrai gerokai mažesnį ratą vaikų. Juk yra tiek daug prietaisų, galinčių pavogti jų laiką. Už pagalbą dėkojame vaikų literatūros entuziastams – visiems, kurie padeda vaikams susibičiuliauti su knygomis nuo trumpesnių tekstų. Tai labai svarbu. Nes didelės apimties knygos tam nepasiruošusius vaikus gali išgąsdinti, atbaidyti nuo skaitymo.

Atradome šauniai piešiančią moksleivę Godą Rukšytę, kuri iliustravo Danguolės Garnienės tekstą apie varliuką Izadorą. Buvom nustebinti jos iliustracijų kokybe, kruopštumu, dėmesiu detalėms. Nudžiugino smagia ranka parašyta Rasos Nakties poezija. Taip pat verta paminėti puikaus tandemo Arūnės Urbonaitės ir dailininkės Vandos Padimanskaitės trumpų istorijų seriją.

Ar spėjate sekti pasirodančias vaikų literatūros naujienas? Ką paminėtumėt iš Jums pačiam labiausiai patinkančių lietuvių ar užsienio vaikų literatūros autorių?

Visko aprėpti tikrai nepavyksta. Juo labiau, kad pomėgiai neapsiriboja vien literatūra – nemažai dėmesio skiriu ir muzikai, kinui. Kartais tiesiog pritrūksta laiko. Bet kiek įmanoma, tiek stengiuosi viską sekti, dalyvauti mane dominančiuose renginiuose, knygų pristatymuose.

Iš dabartinių lietuvių autorių paminėčiau Iloną Ežerinytę, Ignę Zarambaitę, Kotryną Zylę. Visos puikiai valdo žodį ir renkasi intriguojančius siužetus. Iš užsienio – visada smagu skaityti Philip Pullman, Neil Gaiman, Frances Hardinge, Victoria Schwab.

Esate sėkmės lydimas vaikų rašytojas. Ar nepagalvojate apie rašymą ne tik vaikams, bet ir jaunimui arba suaugusiesiems?

Tiesą sakant, mano pirmoji, dar paauglystės metais nedideliu tiražu išleista knyga buvo siaubo apsakymų rinktinė. O prieš parašydamas pirmąją knygą vaikams, darbavausi prie trilerio suaugusiems. Tačiau kol kas nerandu noro ir motyvacijos jį tęsti, redaguoti tekstą. Gal niekada neatrasiu, bet kas žino.

Vis pagalvoju apie knygą suaugusiems. Tačiau kol neatradau tinkamo būdo ir formos, kaip visa tai galėčiau pateikti, todėl neskubu. Kai kurioms idėjoms susigulėti reikia daugiau laiko. Bet jei paaiškės, kad laukti buvo verta – tuomet nieko tokio (šypsosi).

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kaip atrodo Jūsų diena, kai nekeliaujate susitikti su mažaisiais skaitytojais ir nekuriate naujų istorijų ar dainų?

Jei laikas būna intensyvesnis – darbuojuosi prie naujo žurnalo numerio, dalyvauju IBBY valdybos susirinkimuose, įrašinėju naujus kūrinius, repetuoju, vežu dukrą į užsiėmimus. O jei niekur nekeliaujame, neturiu jokių renginių ar didelių planų, mėgstu pailsėti žiūrėdamas mėgstamą filmą, skaitydamas knygą, klausydamasis muzikos ar tiesiog skaniai pasnausdamas (šypsosi).

Kokią knygą pastaruoju metu nusipirkote? O kokią – pasiėmėte iš bibliotekos?

Deja, iš bibliotekos paskutinį kartą knygą ėmiau labai seniai. Dažniausiai man patinkančias knygas įsigyju – mėgstu jas skaityti ne po vieną sykį.

Paskutinė knyga, kurią įsigijau – roko grupės „Nirvana“ būgnininko, „Foo Fighters“ lyderio Daveʼo Grohlʼo prisiminimai „Pasakotojas. Istorijos apie gyvenimą ir muziką“. Seniai norėjau ją įsigyti, bet vis nepasisekdavo užtikti. Buvo gera skaityti apie vieną iš savo pauglystės herojų, kyštelėti nosį į muzikos pasaulio užkulisius.

Ko tikitės iš 2024 m. „Metų su knyga“?

Tikiu, kad laukia be galo įdomūs ir padūkę metai. Bus apie ką pasikalbėti, padiskutuoti, pasidalinti savo mėgstamiausiomis knygomis, kūryba, apsikeisti energija su mažaisiais skaitytojais, sužinoti, apie ką jie galvoja, kuo gyvena. Todėl labai nekantrauju.

Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos informacija