Vykdydama Lietuvos kultūros tarybos ir LR kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Kelionė link dvasios stiprybės ir gyvenimo pilnatvės“ Igno Šeiniaus viešoji biblioteka surengė kūrybinio-terapinio rašymo seminarų ciklą. Užsiėmimai vyko rugsėjo – lapkričio mėnesiais Širvintų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centre. Seminarus vedė psichologas, psichoterapeutas, kūrybinio rašymo mokytojas Julius Kvedarauskas. Juos lankė tiek žmonės, norintys taikyti šį metodą savo psichologinėje, medicininėje bei socialinėje veikloje, tiek žmonės, siekiantys asmeninių tikslų.
Pasak J.Kvedarausko, kūrybinis rašymas – gana populiari terapijos rūšis ne vienoje užsienio šalyje, galinti padėti turintiesiems psichologinių bendravimo sunkumų, nuotaikos sutrikimų ar išgyvenantiesiems netektį, patyrusiesiems smurtą. Rašymas – ir kaip saviraiškos būdas, ir kaip terapija – padeda geriau pažinti save ir kitus, dovanoja tobulėjimo galimybių.
Rašymą psichologas vadina darbu su žodžiais. O žodžius – galia, kuri gali ir gydyti, ir žeisti, gali padėti ribinėse situacijose, kur tradicinė medicina padėti nebepajėgi. „Rašymo terapija padeda žmonėms atrasti, pažinti ne tik gyvenimą pasaulyje, bet ir išorinio pasaulio atspindį savo viduje, – teigia psichologas. Žmonės mato pasaulyje daug blogo – ir vaikystė prabėgo, ir gero mažai, ir visur nesiseka… Aplinką sunku pakeisti, bet rašant į ją pažvelgiama kitaip. Žmonių negalime pakeisti, o rašydami juos galime paversti tokiais veikėjais, kokius norime matyti. Nepatinka profesija – galime aprašyti, kaip įsivaizduojame save kitame darbe. Kartais rašydami pamatome, kad realybė gera tokia, kokia yra. Jei rašome, ką jaučiame, tai turi labai stiprų psichoterapinį poveikį“.
Užsiėmimų ciklo pradžioje psichologas pakvietė gana neįprastai veiklai – surinkti duomenis medicininei kortelei. Pats pirmasis pratimas – užrašyti savo vardą. Seminarų dalyvės turėjo surašyti visus vardus, pavardes, epitetus, kuriais per savo gyvenimą buvo ir yra vadinami. Užrašiusios analizavo prisiminimus, atskleidžiančius, kodėl vieni vardai kelia mielus prisiminimus, o kiti susiję su skaudžiais išgyvenimais. Vardų surašymas padeda suprasti, kad gyvenime reikalingi skirtingi vaidmenys. Gyvenimo knygoje turi rastis vietos įvairiems veikėjams. Pasveikti galima sugrįžtant, atgaivinant skirtingas (ir geras, ir blogas) asmenybės dalis, neišsiskiriant su jomis, nenustojant būti skirtingiems.
Pildant medicininę kortelę teko pasinerti į apmąstymus apie gyvenamąją vietą. Reikėjo atsakyti į klausimus: ar gyvenamoji aplinka sutampa su gilesniu savų namų pajautimu; kur ir su kuo jaučiamės kaip savuose namuose.
Svarstant apie profesiją reikėjo pagalvoti ne apie įgytą specialybę, o apie pašaukimą. Pasak psichologo, neretai žmonės nenori net pradėti gilintis į svajones apie daugiausia malonumo jiems galinčią teikti veiklą, aiškina negalėsią iš jos pragyventi. Tačiau svarbu būtent leisti sau pasvajoti, parašyti apie svajones – vien tuo galima bent iš dalies patenkinti nerealizuotus poreikius.
Dar vienas medicininės kortelės punktas – diagnozė. Psichologas pasiūlė pabandyti metaforomis įvardinti savo jauseną – gal ji panaši į kokią nors šalį, augalą, gyvūną ar oro sąlygas? Per metaforas galima plačiau suvokti savo būseną, be to, mąstymas simboliais žmogui padeda suprasti savo visapusiškumą.
Nusistačius diagnozę, teko išbandyti įvairius gydymo būdus, ieškoti sau tinkamiausio kūrybinio rašymo žanro. Pasak specialisto, didelę gydomąją galią turi laiškai. Seminaro dalyvės rašė laiškus sau, personažui bei tokius, kokius norėtų gauti nuo konkrečių žmonių. Tie laiškai nebuvo išsiųsti adresatams, jų prasmė – pats rašymas, galimybė išlieti emocijas.
Siekiant atkurti dvasinę pusiausvyrą, labai naudinga rašyti pasakas. Pasakos išmoko mus elgtis su savo baimėmis ar potraukiais, nurodo galimus atsakymus į vienokius ar kitokius pasąmonės impulsus. Pasaka- tai planas į ateitį. Šią kūrybos rūšį išbandė ir seminarų dalyvės. Grupėje aptarus problemas, kurias savo gyvenimo kelionėje turi išspręsti pasakos personažai, kiekviena dalyvė sprendimų ieškojo savaip. Todėl ir personažai bei jų nuotykiai išėjo skirtingi, spalvingi, nepakartojami.
Teko išbandyti ir skundų, ir padėkų, ir instrukcijų rašymą. Rašant skundus, pasak psichologo, išreiškiama tamsioji vidinio pasaulio pusė. Tai neretai padeda apsisaugoti nuo ligų. Padėkų rašymas ne tik moko dėkingumo, bet ir padeda pastebėti: jei jau gebame dalytis dėkingumu, gerais jausmais, vadinasi, savyje turime nemažai gero. Instrukcijas J.Kvedarauskas siūlo rašyti tada, kai patiriame santykių su kitais žmonėmis sunkumų. Reikia pabandyti tiesiog surašyti, kokio bendravimo norisi, kaip save „vartoti“ – sukurti aiškias, suprantamas, įgyvendinamas taisykles. Tokios užduotys duoda ypač gerų rezultatų.
Kūrybinio rašymo užsiėmimų metu dalyvės mokėsi žiūrėti į rašymą kaip į procesą ir juo mėgautis. Rašančiam žmogui įvyksta tie patys dalykai, kurie vyksta klientui psichoterapijos seansų metu: jis gali pažvelgti į tolimiausius savo sielos kampelius, į savo pasąmonę, ją priimti ir pergalvoti, integruoti. Juk rašymo procesas – tai daugiau nei tik rišlus žodžių užrašymas lape. Tai sielos darbas, dvasios pastanga. Seminarų ciklo dalyvės gali patvirtinti – visas sielos tuštumas galima užpildyti gydančiu žodžiu ir įkvepiančiomis mintimis.
Už gražų ir prasmingą bendradarbiavimą bei pagalbą rengiant seminarus biblioteka dėkoja Socialinių paslaugų centro darbuotojoms, kurių dėka Centro salėje jautėmės kaip namuose.
Almutė Kanapienienė