Bibliotekai vykdant projektą „Etnokultūrinio paveldo sklaida Širvintų rajono bibliotekose“, Širvintose lankėsi energingoji etnomuzikologė Zita Kelmickaitė.
Z.Kelmickaitė sukasi kaip voverė rate – veda laidas LRT, filmuoja ir montuoja reportažus, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Visur suspėjanti, viską sugebanti muzikologė atsivežė su savimi ir tikrą energijos užtaisą. Energija tryško per kraštus. Susirinkusiems etnomuzikologė papasakojo labai įdomių ir nuotaikingų istorijų. Yra nemažai žiūrovų, kuriems sekmadienis bus ne sekmadienis, o ir visa savaitė ne ta, jei negaus energijos dozės iš laidos „Ryto suktinis“ autorės, charizmatiškosios etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės.
„Šiandiena aš ką tik grįžau iš laidotuvių. Anapilin iškeliavo garsi operos solistė Gražina Apanavičiūtė. Mes visi ją gerai pamename. Taigi, aš visą laiką buvau tokio „reketininko“ vaidmenyje, nes reikėjo suorganizuoti ir sustyguoti laidotuves. O kaip mes visi žinome ši ceremonija skirta pagerbti mirusį žmogų ir palaidoti jo kūną. Laidotuvių tradicijos labai priklauso nuo kultūrinės, religinės aplinkos, mirusio asmens pasiekimų gyvenime. Viskas vyksta pagal tradicijas ir jų reikia laikytis. Aš pateikiau tokį nekasdienį pavyzdį. Bet visi mes šioje žemėje esame laikini. O pačios tradicijos yra istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų – papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų – perdavimas iš kartos į kartą, lemiantis tautos kultūros išlikimą. O kas dabar svarbu jaunam žmogui? Man yra tekę susidurti su jaunu žmogumi, kuris niekada nėra buvęs bažnyčioje. Taigi, tas tradicijų puoselėjimas yra labai svarbus, jos pradedamos puoselėti ir saugoti dar šeimoje. Svarbi tradicijų dalis yra papročiai. Labai skirtingai tradicijos saugomos yra įvairiose šalyse. Sakykim, Norvegijoje, jos yra chronologiškai surašomos į knygas, nuo pat gimimo, ir ten sudėtos būna visos, net ir menkiausios smulkmenos. Norvegai labai kaupia nuotraukas, kurios siekia labai senus laikus. Paprastai tos nuotraukos būna sudėtos svetainėje – matomoje vietoje. Todėl aš visada visus labai kviečiu ir raginu kaupti ir saugoti nuotraukas. Nes nuotraukos gali labai daug papasakoti. Jose gali atsispindėti netgi koks svarbus istorinis įvykis. Ir aš visada sakau, kad niekada negali žinoti, kada gali kam nors tų nuotraukų prireikti. Taip pat yra ir su senais daiktais. Juos taip pat reikia saugoti. Tai mūsų senolių palikimas. Mūsų istorijos dalis. Man labai džiugu, kai lankausi kitose šalyse, tokiose kaip: Amerika, Turkija ir kt. ir ten nuvykus, vietiniai lietuviai moko savo gimtosios kalbos vaikus, sutuoktinius. Laikosi tokios tradicijos, kad namuose būtų kalba lietuvių kalba. O tai iš tiesų labai džiugina. Ir man niekada niekas nenurodinės kaip reikia viską padaryti. Taip yra ne tik gyvenime, bet ir darbe“, – susitikime pasakojo charizmatiškoji muzikologė Zita Kelmickaitė.
Štai taip mums visiems nuotaikingai, emocionaliai visą vakarą įvairias istorijas pasakojo Zita Kelmickaitė. Buvo įdomu, smagu, o susirinkusieji gavo didelę dozę gerų emocijų, juoko.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Širvintų rajono savivaldybė.
Ugnė Trumpickaitė