(1926-11-05 Pyplių k. – 2004-11-10 Vilniuje; palaidotas Pyplių kapinėse), tautodailininkas (skulptūra), rašytojas. Tautodailininkų s-gos narys (1966), 1934−1937 mokėsi Bagaslaviškio, Laukžemės (Kretingos r.), Gibišėlių (Klaipėdos r.), Pryšmančių (Kretingos r.) mokyklose. Baigė tris klases. Būdamas ketverių metų neteko motinos. 1944−1945 tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, buvo sužeistas. 1950 apsigyveno Vilniuje, dirbo mūrininku, statybininku. 1965 pirmą kartą Liaudies meno parodoje eksponavo savo skulptūros darbus. I. Užkurnio kūriniai buvo eksponuojami beveik visose respublikinėse, sąjunginėse dailės parodose, užsienio šalyse. Sukūrė apie 1 500 skulptūros kūrinių. Daugumą kūrinių menininkas yra suregistravęs kataloge, kurį vėliau tęsė jo žmona Auksė Užkurnienė. I. Užkurnys sukūrė apie 136 poezijos kūrinius: eilėraščių, odžių, oracijų, poemų ir kt., apie 100prozos kūrinių: esė, apybraižų, humoristinių vaizdelių. Parašė ir savo lėšomis išleido knygą ,,Mano Jėzus“ (1997), spausdino savo kūrinius periodinėje spaudoje.
Pripažinimas ir apdovanojimai: Medžio drožėjų meistrų meistras (1972); Nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas (1975), apdovanotas respublikinės, sąjunginės reikšmės I laipsnio diplomais, garbės raštais. 2000 suteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas.