Šeštadienio rytą Širvintų Igno Šeiniaus viešoji biblioteka organizavo vaikučių su tėveliais išvyką į Pepės vilaitę Jonavos rajone. Pirmoji stotelė buvo Jonavos viešoji biblioteka, kur mus pasitiko Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė Rimantė Tarasevičienė. Rimantė aprodė mums aptarnavimo skyrių, laisvalaikio erdvę bei vaikų ir jaunimo erdvę. Ji pristatė viešosios Jonavos bibliotekos veiklas, projektus. Vėliau pasivaikščiojome po Jonavos miesto poilsio, žaidimų skverus ir prisėdome Joninių slėnyje papietauti. Tuomet vykome į pušų apsuptą Pepės vilaitę Jonavos rajone, Užupėse.

Tik atvykus mus sutiko pati tikriausia Pepė Ilgakojinė (Laura Grigaliūnė). Įdomiausia ir smagiausia vaikų veikla vilaitėje buvo susitikti su „raguotais meškais“, apžiūrėti Pepės rūbų spintą (iš kurios buvo galima išsirinkti jos rūbus ir apsivilkti), skalbti „nešvarias“ Pepės kojines, atsigulti į lovą su batais, čiuožinėti čiuožykla iš antro Pepės namelio aukšto. „Kaip sako Pepė: kam nulipti, jei galima nučiuožti? Negana, kad užlipome, tai negi ir nulipsime?“ Ir kitos žadą atimančios linksmybės.

Savo vilaitėje Pepė augina „raguotus meškus“ – labai draugiškas dvi ožkytes seses ir ožiuką Povilą, kurie pripratinti prie svečių. Kitame aptvare, ant kurio užrašyta „Liūtas“ gyvena triušis, o dar kitame, su užrašu „Povai“, tupi viščiukai. Vilaitėje galima buvo rasti ir krautuvėlę „Pepės Ilgakojinės gardainiai“, kur buvo galima įsigyti meduolių ir kitokių saldumynų.

Pepės vilaitė – tai ne tik gražus namelis ar keistai pakrypusi tvora, kur viską galima čiupinėti. Čia atvykę vaikai išgirsta apie drąsą, nes drąsus žmogus yra laimingas.

Smagiausia buvo tai, kad kartu keliavę vaikų tėveliai su džiaugsmu įsitraukė į Pepės vilaitėje vykusias veiklas. Laikas praleistas su Pepe visiems nepaprastai patiko, sukėlė šilčiausias emocijas. Visą laiką netilo vaikų  nuoširdus ir skambus juokas. Namo grįžti visai neskubėjome, nes buvo labai smagu drauge padūkti.

Išvyka organizuota vykdant projektą „Kūrybiniai užsiėmimai: susidomėjimas gimsta dalyvaujant“, kurį finansuoja Kultūros taryba ir Širvintų rajono savivaldybė.

Su džiaugsmu dalijamės išvykos akimirkomis.

Bibliotekininkė Ugnė Trumpickaitė

Autorės nuotraukos

Birželio mėnesį Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos skaitykloje eksponuojama iš Trakų istorijos muziejaus atkeliavusi  ekslibrisų konkurso „TRAKAMS – 700. TAPATYBĖS BEIEŠKANT: TRAKIEČIO DNR“ paroda.

Pasak iškalbingosios statistikos, XXI a. pradžioje miestuose gyveno beveik pusė visų mūsų planetos gyventojų. Kokia tų miestiečių tapatybė? Kas per amžius, epochas, kartas atsineštas patirtis į galingą, tvirtą, unikalią, išskirtinai tik vienam miestui būdingą simbolinę DNR grandinę supynė suformuotas vertybes? Kokie tie išskirtiniai trakiečio tapatybės formavimo segmentai? Trakų istorijos muziejaus organizuojami kasmetiniai ekslibrisų kūrėjų konkursai jau tapo gražia tradicija. Dalis menininkų dalyvauja juose nuolat – seka muziejaus naujienas, o naujai paskelbto konkurso temą priima kaip rimtą meninį, kūrybinį iššūkį. Menininkų – ekslibrisų kūrėjų 2021 m. konkurso tema buvo klausiama – kaip jie mano, kas jaučiasi esantys trakiečiai, su kuo jie tapatinasi (pvz., su miestu, jo objektu, praeities žmogumi, kokia nors tautine grupe, su Europa ar pasauliu).

Trakai, dviejų pilių miestas, visais istoriniais tarpsniais buvo nepaprastai įdomaus ir dramatiško likimo. Akumuliavę išskirtinę energiją, įkvėpę dailininkus ir rašytojus, Trakai visada buvo ypatingos demokratijos erdvė, atvira tautinei ir religinei įvairovei. Reikia pripažinti, kad tam tikrais istoriniais momentais nebuvo labai didelė miesto politinė, ekonominė įtaka, tačiau ryški kultūrinė, ir pagaliau simbolinė jo reikšmė Lietuvos valstybei visada buvo išskirtinė. Miestas, gyvenęs ir gyvenąs apipintas mistiniais pasakojimais ir legendomis. Konkurso temos pagrindą sudarė miesto istorinis kontekstas, žmogiškasis ir architektūrinis dėmuo – ne tik urbanistinis „veidas“, bet ir jau nebeegzistuojantys pastatai, statiniai ir paminklai, nušluoti nuo miesto paviršiaus vykusių geopolitinių, istorinių, ekonominių įvykių. Šie įvykiai, formavę dabartinį miesto portretą, ne visada pozityvius prisiminimus palikę dar gyvų miesto gyventojų atmintyje ar miesto istorinio dienoraščio puslapiuose. Miesto biografija, kaip ir žmogaus, – joje apstu su jaukia šiluma išgyvenamų prisiminimų ir epizodų, kurie, įsispaudę kaip gėdos ženklai, stumiami į tamsiausią kolektyvinės atminties kertelę… Mums buvo svarbu konkurso tema išprovokuoti kūrėjus, ieškančius meninio, „ekslibrisinės“ raiškos priemonėmis bandomo pateikti atsakymo, kokia gi yra Trakų miesto gyventojo hipotetinės DNR grandinės seka, kas darė įtaką ir formavo esamojo laiko trakiečio tapatybę.

Trakų istorijos muziejaus rengtame konkurse dalyvavo 96 dalyviai, atstovaujantys 29 pasaulio šalims: Argentinai, Australijai, Austrijai, Baltarusijai, Belgijai, Bulgarijai, Čekijai, Indijai, Italijai, JAV, Japonijai, Kanadai, Kroatijai, Latvijai, Lenkijai, Lietuvai, Meksikai, Norvegijai, Prancūzijai, Rumunijai, Rusijai, Serbijai, Slovėnijai, Šiaurės Makedonijai, Švedijai, Turkijai, Ukrainai, Vengrijai ir Vokietijai. Vertinimo komisija 2021 m. liepos 29–30 d. iš 96 konkursantų pateikto181 ekslibriso atrinko 144 geriausius darbus. Nuo 2021 m. lapkričio 18 d. 144 ekslibrisai bus eksponuojami parodoje Trakų Salos pilyje.

Vertinimo komisijos sprendimu trys geriausi profesionalūs menininkai buvo apdovanoti I–III premijomis. Kiti trys geriausi, kūrę tradicinėmis grafikos technikomis, ir trys autoriai, kurie sukūrė darbus, taikydami naujas technologijas, autorines technikas, kompiuterinę grafiką, įvertinti 1–3 vietos diplomais, 15 autorių apdovanoti laureato diplomais.

Atrenkant geriausius darbus, ypatingas dėmesys skirtas tradicinių grafikos technikų taikymui, profesionaliam darbų atlikimui, naujų technologijų, kompiuterinės grafikos pritaikymui, kūrybiškumui, kūrinio originalumui, Trakų istorijos ir kultūros studijoms.

Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos vaikų erdvėje vyko užsiėmimas su „Boružėlės“ l/d  „Pelėdžiukų“ grupės vaikais (auklėtoja Virginija Stundytė, auklėtojos padėjėjos Rasa Viliūtė ir Jūratė Motiejūnienė). Skaitėme  Julia Donaldson knygą „Grufo vaikelis“.

Grufui uždraudus įkelti koją į tamsųjį mišką, vaikelis, kaip jau gyvenime būna, pasielgė priešingai. Darželio vaikai kartu su vaikeliu keliavę per snieguotą, tamsų, nepažįstamą mišką, klausėsi pūgos šėlsmo, bandė mąstyti rimtai ir krapštyti ausis. Ieškant pelės, jie surado ilgą ir spalvotą gyvatę. Sunkiau buvo atrasti pelėdos namus, kurios akys žibėjo prie žurnalų lentynos. Kad kitas gyvūnas bus ne pelė, o  laputė, žinojo Jorė. Pasekę pėdsakais ir juos paskaičiavę, vaikai surado lapės olą tarp knygų.  Prisėdę ant įsivaizduojamų kelmelių, galvojo, kur ieškoti pelytės. Ji slėpėsi krepšyje. Didelis šešėlis buvo baisus tik Grufo vaikeliui, kuris parskubėjo namo.

Sensoriniai skaitymai gerina vaiko emocinę būklę, skatina bendrauti su bendraamžiais, taip pat lavina vaizduotę ir sensorinį (regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir kt.) suvokimą.

Buvo išbandyti  įvairiausi žaidimai, garsinės ir žaislinės knygos. Vaikai draugiškai dalinosi ir atrado, kas jiems buvo įdomiausia.

Biblioteką prisiminti ir vėl į ją nuolat grįžti, paskatins drugeliai, sukurti bibliotekos darbuotojų ir padovanoti mūsų mažiesiems draugams.

Vyresn.bibliotekininkė Lolita Pliukštienė