Balandžio 23-29 dienomis, visose šalies bibliotekose prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė. Visoje Lietuvoje bibliotekininkai kviečia  savo bičiulius, lankytojus, skaitytojus, skaitymo ir kitų šviečiamųjų ir lavinamųjų veiklų gerbėjus į naujų knygų pristatymus, konferencijas, diskusijas, filmų peržiūras, susitikimus su autoriais ir kitus renginius. Šių metų Lietuvos bibliotekų savaitės vienijanti tema mums visiems primena, kad „Kartu mes kuriame ateitį“.

„Šitiek metų rašau – ir šitiek metų džiaugiuosi: kokia gera mūsų kalba! Esu dėkingas likimui, kad „paskyrė“ mane rašyti lietuviškai.“
Romualdas Granauskas

     Balandžio  26-ąją  dieną Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus  viešoji biblioteka pakvietė į literatūros ir dainos vakarą „Su peteliške ant lūpų“. Renginys organizuotas vykdant  Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos projektą „Atverkime vartus galimybei bendrauti, pažinti literatūrą ir atrasti save“, kurį  finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

    Vakaro svečiai: aktorė Dalia Jankauskaitė, kompozitorius, dainų atlikėjas Andrius Kulikauskas ir birbynininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Kastytis Mikiška atliko programą „Su peteliške ant lūpų“. Dviejų iškilių lietuvių literatūros kūrėjų, sielos brolių, draugų R. Granausko ir J. Strielkūno tekstus programos autorė, aktorė D. Jankauskaitė sudėliojo ir supynė į vientisą, nuoseklų pasakojimą taip atidžiai, rūpestingai, kad ir neblogai žinančiam šių žodžio meistrų kūrybą, buvo sunku atsekti, kur baigiasi proza, ir kur prabyla eilėraštis.

    Aktorė  Dalia Jankauskaitė vakaro pradžioje pasidalino prisiminimais apie tai, kaip susidėliojo ši programa, kaip vyko pirmieji susitikimai su rašytoju Romualdu Granausku.

    Romualdas Granauskas, prozininkas, dramaturgas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio „Mūsų žodis” ir žurnalo „Nemunas” redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose „Medžių viršūnės” (1969), „Duonos valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka „Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį. Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje, papasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią. Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yra būdinga lietuvių literatūrai.

    Daugiareikšmė tekste ir vakaro istorijoje yra ir peteliškės metafora. „Ir bus užkasta po  žeme, o ten, po žeme, dar kurį laiką blaškysis karsto tamsoje, kol netekusi jėgų nukris tėvui ant lūpų, tarytum koks paskutinis, tik nebeištartas žodis“.

    Susirinkusių  širdis jaudino  ir aktorė, įtaigiai skaitydama R. Granausko apysakų „Gyvenimas po klevu“, „Šunys danguje“, novelės „Su peteliške ant lūpų“ ištraukas bei J. Strielkūno eiles, ir kompozitorius Andrius Kulikauskas – į gimtinės laukų tolius nukeliančio birbynininko Kastyčio Mikiškos padedamas, jis dainavo ne vien poeto, lyriko Jono Strielkūno, bet ir Romualdo Granausko tekstais, nors eilėraščių prozininkas nerašė.

    Tarsi namai su Strielkūno apdainuotais darželiais  ar bent jų prisiminimas – ir paskutinės Romualdo Granausko knygos: „Šventųjų gyvenimai“, „Išvarytieji“, autobiografinė apysaka „Trečias gyvenimas“, po rašytojo mirties išleistas „Baltas liūdesio balandis“. Jos atgręžia į tėvų ir prosenių gyvenimo tikrumą, o būties trapumą ir jos gelmę atveria sodria išmintingų  žmonių šneka.

    Atlikėjams už malonias vakaro akimirkas padėkojo bibliotekos vadovė Vaiva Daugėlienė.

    Kelias į svarbiausiųjų tiesų suvokimą nebūna nei lengvas, nei linksmas. Bet baltas, kaip balandis, Romualdo Granausko liūdesys. Su viltimi ir vienišiausioje vienatvėje išbūti, gyventi savo vietoje, su savo medžiais – jie neišduos. Jie – tavo medžiai, tu –  jų žmogus.

Projektų vadovė Dalia Taparauskienė

Balandžio 24 d. Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko tautiškumu alsuojanti juostų pynimo edukacija. Pynimo meno mokė etnokultūros puoselėtoja, tautodailininkė Matilda Teresė Jucienė.

Matilda Teresė Jucienė gimė 1938 m. birželio 7 d. Žemaitijoje. Tautodailininkė pirmąją tautinę juostelę išaudė dar 1959 m., studijuodama prancūzų kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) per namų ruošos fakultatyvą.

Prieš trisdešimt metų susidomėjusi aukštaitiškomis pintomis juostomis, tradiciniais pynimo raštais Matilda Teresė Jucienė pynimo technikos galimybes tyrinėjo muziejuose, dažniausiai –  Lietuvos dailės muziejaus liaudies meno fonduose. Dėmesį patraukė jų  žaismingas koloritas, saviti spalviniai deriniai. Savo sukauptą kūrybinę ir techninę patirtį tautodailininkė sudėjo į knygą „Pintinės juostos“.

Matilda Teresė Jucienė nuo 1990 m. dalyvauja įvairiose parodose: Vilniaus krašto, respublikinėse konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“. 2010 m. atstovavo Lietuvą pasaulinėje parodoje „Expo 2010“ Kinijoje, kurioje paruošė parodėlę ir demonstravo juostų pynimą. 2014 m. jos juostos buvo eksponuojamos parodose Sankt Peterburge ir Nyderlanduose, o 2015 m. – Izraelyje ir autorinėje parodoje Japonijoje.

Nuo 1996 m. Matilda Teresė Jucienė yra Tautodailininkų sąjungos narė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo audimo amato puoselėtoja. 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjos statusas. 2009 m. tautodailininkė gavo tautinio paveldo produkto sertifikatą (A kategorija) ir tradicinių amatų meistro pažymėjimą (A kategorija).

Susirinkusiems ji papasakojo apie įvairias juostų pynimo technikas ir kokias siūlų spalvas reikia naudoti. Edukacijos dalyviai išmėgino ne vieną pynimo būdą, derino įvairias aukštaitiškas siūlų spalvas.

„Pinant juostas, reikia ne tik suderinti siūlų spalvas, bet ir susikaupti. Juostų pynimas reikalauja atidumo. Po truputį, po mažytį žingsnelį ateina įgūdžiai. Siūlai tarp pirštų savaime keliauja ir nė nepastebi, kai rankose jau laikai nupintą,“ – patirtimi dalijosi Matilda Teresė Jucienė.

Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vis dar eksponuojama tautodailininkės pintų juostų paroda, todėl maloniai kviečiame apsilankyti ir apžiūrėti.

Renginys vyko Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu.

Ugnė Trumpickaitė

Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, – ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Kad tokio statuso nusipelnytų poetas – tikra retenybė. Septyneri metai praėjo po poeto netekties 2011 m., vasario 16-ąją, bet atminimas gyvas.

Balandžio 19 dieną, ketvirtadienį, 17:30 val., Širvintų Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje, buvo pristatyta atsiminimų knyga – „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“. Renginyje dalyvavo literatūros kritikas, knygos sudarytojas Valentinas Sventickas ir aktorė Dalia Jankauskaitė. Jie asmeniškai pažinojo poetą. Renginio svečius pristatė ilgametė mokytoja, Igno Šeiniaus premijos laureatė Danutė Miliukienė.

„Justinas Marcinkevičius gyvas mūsų prisiminimuose – pradedant nuo pačių pirmųjų jo eilių, iki pat didžiosios meilės lyrikos, iki gyvenimo filosofijos. Visur ir visada poeto kūryba lydėjo mus per kartų kartas. Atsiminimų apie poetą yra be galo daug. Prieš dešimt metų, taip pat pavasarį, poetas Justinas Marcinkevičius viešėjo Širvintose. Ir tai buvo vienas iš jo paskutinių susitikimų visuomenėje. Labai toks mielas, nuoširdus ir nepamirštamas. Mes galime atrasti daugybę gijų, kurios sieja mūsų kraštą su poetu, jo kūryba, nors poetas Širvintose lankėsi tik tą vieną vienintelį kartą.“, – pasakojo Danutė Miliukienė.

„Justinu Marcinkevičiumi, jo kūryba, domiuosi jau seniai. Keliaudamas į susitikimus su žmonėmis, pristatydamas knygas apie garsų poetą, dar kartą galiu įsitikinti, kad Justinas Marcinkevičius, kaip asmenybė yra išlikęs žmonių atmintyje, kad yra neužmirštas ir jo kūryba yra ligi šiol skaitoma. Kas mane labai džiugina. Justinas Marcinkevičius buvo iš nedaugelio poetų, kuris turėjo tokių nepaprastai gerų savybių, kuriomis žavėjo žmones, sugebėjo savo kūryba juos pritraukti. Jis, regis, paprastus žodžius paversdavo ypatingais, nepaprastais, kurie paliesdavo žmones, įsišaknydami iki šių dienų. Po poeto mirties man teko daug ką kilnoti iš jo rankraščių, sąsiuvinių, archyvo jo darbo kambaryje, kad galėčiau sudaryti paskutiniąsias knygas apie šviesų poeto atsiminimą. Poetas buvo harmoninga asmenybė, labai talentingas.“, – kalbėjo knygos sudarytojas Valentinas Sventickas.

„Aš nesu rašytoja, esu tik skaitytoja, todėl ką parašiau apie poetą prisiminimų knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ – paskaitysite. Praėjo nemažas laiko tarpas, todėl noriu papasakoti tai, ką pasilikau asmeniškai sau. Įspūdinga man prisiminti, kad jis buvo labai žmogiškas, paprastas, pažeidžiamas, mačiau jį susigraudinusį. Noriu tik pasakyti, kad man buvo labai reikšminga jo kūryba. Man taip svarbu ir reikšminga buvo jo buvimas, troškimas suspėti jam viską pasakyti. Kaip rašė Levas Tolstojus savo dienoraščiuose, kad žodžiu pasakyti tai, ką tu giliai širdy jauti, taip kad kiti tave suprastų, tai yra nepaprastai sunkus, bene pats sunkiausias dalykas žemėje. Ir aš eilinį kartą tai juntu, kad negaliu tų jausmų išreikšti žodžiais. Aš linkėčiau kiekvienam turėti tą šviesą, idealą, į kurį galima lygiuotis ir paskui kurį sekti. Man didelė dovana yra tai, kad aš galėjau su juo bendrauti ne tik oficialiai. Tie prisiminimai yra, jie mane šildo. Ir aš labai linkiu, kad jauni tėveliai, mamytės dovanotų savo vaikams mūsų dvasinį turtą, mūsų literatūrą, nes Justinas Marcinkevičius yra vienas iš tų mūsų brangakmenių.“, – prisiminimais dalijosi aktorė Dalia Jankauskaitė.

Renginyje skambėjo ne tik prisiminimai apie Justiną Marcinkevičių, bet ir iki skausmo žinomi poeto eilėraščiai, visų cituojami žodžiai, kuriuos skaitė knygos sudarytojas Valentinas Sventickas, aktorė Dalia Jankauskaitė, mokytoja Danutė Miliukienė. Susirinkę žmonės turėjo galimybę pamatyti video iš vienintelio poeto apsilankymo Širvintose.

Buvo gera dar kartą prisiliesti prie Justino Marcinkevičiaus, kaip prie asmenybės, kaip prie kūrėjo, pajusti jo gyvą atminimą, išgirsti atsiminimus, pasiklausyti eilių. Poetas Justinas Marcinkevičius gyvas mūsų atmintyje, jo eilės, meilės lyrika, gyvenimo filosofija vis dar keliauja per kartų kartas. Kaip sakė aktorė Dalia Jankauskaitė – Jis mūsų brangakmenis, kurio kūrybą reikia branginti, saugoti, puoselėti, o svarbiausia – niekada neužmiršti.

Ugnė Trumpickaitė