Musninkai

 Gruodžio mėnesį Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešoji biblioteka organizavo virtualius susitikimus su  kupina fantazijos vaikų ir suaugusiųjų knygų rašytoja Renata Šerelyte.

Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 6-7 klasių mokiniams gruodžio 7 d.  rašytoja kalbėjo apie knygų seriją „Krakatukai“.

„Krakatukų pievelė“ atejo iš vaikystės. Tame labiausiai kalta rašytoja Tuvė Janson, kurios knygą ji perskaitė tada. Jai patiko Saugus slėnis, knygos herojai. Iš vaikystės prisiminimų ir gimė Krakatukai. Krakatukai – tai gudobelės uogos, kurias valgydavo vaikystėje, Bėgdavo jų skinti ir tai buvo stebuklingos uogos.

Bet kuris linksmos fantazijos gerbėjas norėtų skaityti apie uogas?. Tai būtų nuobodu. Gyvenimas Krakatukų pievelėje buvo labai ramus ir nuobodus. Toks ramus, kad rytais rasos lašelių kapsėjimas virsdavo girdima muzika. Čia gyveno ramus, geraširdis vyriškis Birbindonas, jo draugas Tešlius – žmogelis iš tešlos, bambeklė musė Buntė, Maumas, keletas jūros kiaulyčių. Niekas negalėtų teigti, kad pievelėje gali vykti kažkas ypatingo, įdomaus.

Tačiau vieną dieną visą ramų gyvenimą sujaukė atklydėlė. Tai buvo didžiaausė senė. Jos ausys buvo neregėto dydžio. Ši senė turėjo tikrai lakią fantaziją, savo pasakojimais apie jūrų laivynus, piratus ir cukranendrių plantacijas įtikino Tešlių, kad iš tikrųjų šiuos nuotykius yra patyrusi ir kad esanti ne iš „kelmo spirta”. Šie pasakojimai ir apvertė visą tylų pievelės pasaulėlį, nes kaip sakė senė „pavojai seka iš paskos kaip rykliai paskui vergų laivą”. Tada ir prasidėjo nuotykiai. Didžiaausė senė yra knygos ryškiausias veikėjas – įdomus, paslaptingas, apgaubtas paslapties skraiste, turintis ir neigiamų bruožų. Spygliuotoji baidyklė persekioja senę, neduoda jai ramybės. Kodėl? Gal nori kaip nors įspėti, pamokyti. Na, o norint viską sužinoti, reikia perskaityti visas šios serijos knygas.

 Su šia serija užaugo visa skaitytojų karta.  

– Smagu, kai prieina išlakus vaikinas ir sako, jog yra „Krakatukų“ gerbėjas. Nustembu, bet juk visa karta jau išaugo su tomis knygelėms. Kritikai man priekaištavo, kad ten per daug veiksmo. Gal todėl ji taip patikdavo berniukams. Pati žiauriai nemėgstu prozos, kur daug statiškų gamtos aprašymų, ilgų, nepagrįstų dvasinių išgyvenimų per tris puslapius, – pasakojo rašytoja.

Rašytoja sakė, kad jau atsisveikino su Krakatukų serija ir leidykloje guli nauja knyga, kuri bus išleista jau greitai, tačiau ji paliko paslaptyje, kokia tai bus knyga.

Ji džiaugėsi, kad jos kūryba pateko į Literatūros žinovų sudarytą Šimtmečio knygų šimtuką. Tai romanas „Ledynmečio žvaigždės“.

Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos 11-12 klasėms  gruodžio 15 d.  rašytoja pristatė knygą „Pro rūdijančią naktį“. Ši knyga parašyta dienoraščio forma, ir tai pasiteisino, nes dauguma partizanų rašė dienoraščius. Nors Antanas Kraujalis, paskutinis  Lietuvos partizanas, nerašė dienoraščio, bet tai galėjo būti, todėl knygos herojė  Adelė, kuri gimusi 1970 m., rašo dienoraštį, ir jie tarsi  kalbasi kiekvienas apie savo laiką. Viskas baigiasi 1990 metais, tačiau Adelės  sąmonėje lūžio nėra, ji lieka dar nesupratusi, koks laikas atėjo kartu su Nepriklausomybe. Knygoje pasakojimo gijos susikerta ir veikėjai rašo tarsi savo istoriją. Rašytoja, rašydama šį kūrinį, rėmėsi tikrais faktais, tačiau romanui reikalinga meninė raiška, ir tai padaryti įgalino dvigubas pasakojimas iš dienoraščių.

Anot rašytojos, ši knyga „pagrįsta paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo faktais“.  R. Šerelytės knyga šių dienų skaitytojams, ypač jaunimui, turi atverti akis į dar vieną skausmingą žaizdą, pokario Lietuvos žemėje įsigalėjus sovietiniam barbarizmui.  Tame laikotarpyje, tiek patriotizmo,  kad galėtų būti parašytas  tautinis epas, tačiau patriotinė tematika labai retai rašytojų pasirenkama.

Renata Šerelytė, parašiusi šią knygą, nupynė atminimo vainiką iš paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio, jo artimųjų ir savo alter ego – mergaitės Adelės – dienoraščių. „Dienoraščiai“ apima gana ilgą mūsų tautos laikotarpį: 1928–2019 metus. Antano dienoraščiai, pradėti Kaniūkų kaime vaikystės metais, nutrūko 1965 m. kovo 18-ąją. Jie kaip testamentas liko ateities kartoms.

Paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis slapstėsi iš pradžių lyg pajuokdamas savo gaudytojus, apsirengęs moterišku apdaru, pasisukinėdavo ir po miestelį, šaipydamasis iš KGB darbuotojų. Rūstėjo laikas, Lietuvos kaimuose, miesteliuose vis giliau įsišaknijo ir  įsigalėjo komunistinė tvarka. A. Kraujelis turėjo iškeliauti į miškus, glaustis pas žmones, slapstytis, rūdyti naktų tamsoje. Taip ėmė pintis jo ir jo artimųjų, jo gaudytojų keliai takeliai. Net artimas jo draugas ar pažįstamas kėsinosi jį nužudyti… Jis nusižudė, kai jį 1965-tais metais apsupo saugumiečiai. 2019 m. Vilniuje, Našlaičių kapinėse, buvo atrastas kagėbistų paslėptas A. Kraujelio kūnas.

Knygoje „Pro rūdijančią naktį“, rašytoja, pajėgusi pajausti ir ištverti deginantį kankinių skausmo svorį, tarsi gyvena jų gyvenimą ir tai sukuria tikrovės jausmą. Anot rašytojos, tai be galo sunku.

 Susitikimų akimirkos bus atgaivintos filmuotoje medžiagoje jau netrukus.

Džiaugiamės bendradarbiavimu su Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija, dėkojame mokytojoms Zinaidai Palionienei, Snieguolei Urbanavičienei, Audronei Janušauskienei ir mokiniams, dalyvavusiems užsiėmimuose.

 Susitikimai  vyko vykdant projektą „Interaktyvi pažintis su knygos kūrėjais“. Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

 

Dalia Taparauskienė, Širvintų Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos projektų vadovė

 

 

 

 

 

 

„Poezijos pavasaris“ – tarptautinis poezijos festivalis, iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys Lietuvoje, rengiamas Lietuvos rašytojų sąjungos. Jame savo kūrybą skaito Lietuvos ir užsienio poetai, dalyvauja aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai.

Festivalis rengiamas kasmet nuo 1965 m. Per keletą dienų įvyksta daugiau kaip 50 susitikimų, kurie sutraukia klausytojų iš visos Lietuvos. Kiekvienais metais išleidžiamas naujų eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachas „Poezijos pavasaris“. Vainikuojamas „Poezijos pavasario“ laureatas. Šiųmetinio 56-ojo Tarptautinio poezijos festivalio laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“. Poezijos ir meno mylėtojams per kelias savaites pristatoma išsami šiuolaikinės lietuvių ir pasaulio poezijos panorama. Poezijos pavasaris tampa vis ryškesniu literatūriniu renginiu.

Skrisdama per visą Lietuvą, šiais metais „Poezijos pavasario“ paukštė nutūpė mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje Musninkuose ir saulės bei žalumos apjuostose Širvintose. Poezijos paukštė, iš pradžių nutūpė medžių šnarėjimo, paukščių čiulbesio apsuptame Musninkų varpinės kiemelyje. Vėliau, suskleidusi sparnus Širvintose, Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos ir Kultūros centro vidiniame kiemelyje, kvietė poezijos mylėtojus susiburti ir pasiklausyti gražiausių eilių. Svečiai ir dalyviai mėgavosi ne tik gražiomis eilėmis, bet ir jaukiu saulės prieglobsčiu. Renginį vedė poetas, filosofas Liutauras Degėsys.

Svečiavosi: poetas, vertėjas Vytas Dekšnys, lietuvių poetas ir prozininkas Julius Žėkas, poetas, filosofas Liutauras Degėsys.

Išskirtine savo kūryba pamalonino poetas, filosofas Liutauras Degėsys, kuris skaitė eilėraščius iš savo poezijos rinktinės ir pasidalijo naujausia kūryba. Užsienio poetų verstas eiles skaitė Vytas Dekšnys, kuris išskyrė savo verstus ir sau artimus kūrinius. Poeto ir prozininko Juliaus Žėko kūryba užbūrė savo atvirumu ir jautrumu. Julius Žėkas savo kūrybą užbaigė grodamas dambreliu. Susirinkusieji išgirdo gražiausias eiles, kurios kiekvienam suteikė progą atsipalaiduoti, pasimėgauti užliejusia kūrybos versme.

Festivalio metu muzikinius intarpus Musninkuose atliko musninkietis Tadas Imbrasas, Širvintose –  širvintiškė mokytoja Ligita Varaneckienė.

Svečiams buvo įteiktos Širvintų rajono savivaldybės atminimo dovanos. Festivalio dalyviai džiaugėsi šiltu ir svetingu priėmimu, dėkojo visiems susirinkusiems ir organizatoriams. Bibliotekai buvo padovanoti „Poezijos pavasario“ leidiniai.

Ugnė Trumpickaitė