,,Sidabro atspaudų parodos „Kas Tai?“ darbai, atlikti viena pirmųjų fotografijos technikų, kuri unikali tuo, jog proceso metu išryškėja ir pasilieka tik tai, ką paliečia šviesa. Užfiksuoto vaizdo tamsioji dalis – sidabro dalelės, užstrigusios popieriuje.

Ši technika atitinka ir idėjinę pusę – reikšmingiausi dalykai užfiksuojami sąmonės, o likę – išnyksta – virsdami kontrastingu fonu, be kurio negalėtų egzistuoti ir pats vaizdas.

Taigi, darbais pabrėžiama nematomų, vadinamų nereikšmingais, arba tiesiog nepastebimų fenomenų reikšmingumas.

Tik stabtelėjus, įsiklausius ir įsižiūrėjus pradeda ryškėti gyvenimo skonis: viskas, kas buvo įprasta ir kasdieniška, virsta paslaptingu sąmonės kūriniu…

Ir pasirodo, jog realybė – keistesnė už fantastiką…“, – visa tai išgirstume apie darbus, atliktus viena pirmųjų fotografijos technikų tiesiai iš Simonos ir Tomo lūpų.

Grįžtant į tą popietę, kai įvyko menininkų Simonos ir Tomo sidabro atspaudų parodos atidarymas, atmintyje liko ne tik jų šypsenos, bet ir skleidžiama ramybė, regis, šiandien vėl jaučiu juos esant šalia.

Atidarymo metu abu menininkai skleidė neįprastai malonią gaivą, laisvę, tyrumą, ramybę. Klausantis jų, galvoje ir tada, ir šiandien mintyse iškeliu tą patį klausimą „Kas tai?“ ir pagalvoju, kaip taikliai pavadinta pati paroda.

„Darbai gimė labai po truputį, taip kaip mes patys suvokiame patį pasaulį. Grįžome prie paprastų dalykų. Prie mažų stebuklų, kurie yra mums tiesiai prieš nosį. Paprasti dalykai mums tapo daug svarbesni. Pastebėdami ir gilindamiesi į paprastus mus supančius dalykus, kaip, pavyzdžiui, gėlės augimas ir kiti, mes atradome daugybę atsakymų į klausimus, surašytus mums tiesiai ant delno. Ir patys darbai, mums taip ieškant atsakymų į klausimus, įgavo visai kitokią prasmę.“, – sutartinai vienas kitą papildydami kalbėjo menininkai Simona Simaškevičiūtė ir Tomas Rakauskas.

„Sidabro atspaudas – tai yra chemija ir fizika. Tai yra sidabro druska, kuri jautri šviesai. Naudojant tam tikrą chemikalą, kuriuo padengiamas popierius, popieriaus viduje susidaro sidabro druska. Apšvietus saulės spinduliais sidabro druska sureaguoja su šviesa ir druska virsta metalinio sidabro dalelėmis. Ir vėliau, kai dedi į vandenį, viskas kas sureagavo su šviesa pasilieka popieriuje. Taigi, visuose paveiksluose regimas tamsus fonas  ir yra sidabras. Kitos spalvos yra išgautos dichromato pagalba. O šiaip sidabro atspaudai yra nespalvoti“, – į smalsų klausimą atsakė darbų autoriai.

Viso atidarymo metu skambėjo rami muzika, kuri suteikė jaukumo. Parodos atidarymas paslaptingu pavadinimu „Kas Tai?“ panardino į apmąstymus, apgaubė paslapties šydu.

Baigiantis popietei, menininkus Simoną ir Tomą sveikino Igno Šeiniaus vardo viešosios bibliotekos skyriaus vedėja, artimieji, draugai menininkė Eglė Akelaitytė – Vertelkė su vyru Titu Vertelka. Širdimi džiaugiausi ir sveikinau aš, Simonos vaikystės draugė, šių eilučių autorė.

„Taip, kaip vanduo atspindi žmogaus veidą, taip žmogaus širdis atspindi patį žmogų“, – šiais žodžiais galima apibūdinti Simoną ir Tomą bei jų darbus. Visa tai, kas gražiausia atlikta iš širdies ir matoma bei jaučiama tik širdimi. Jų darbai – tai jie patys.

 Ugnė Trumpickaitė

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, į Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132  tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. iš jų žuvo.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kt. sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Tą dieną Lietuvoje minimi tremtyje žuvę lietuviai.

Šiai dienai paminėti Igno Šeiniaus vardo viešojoje bibliotekoje vyko Stanislovo Abromavičiaus knygos „Tremties vaikai“ trečiosios knygos pristatymas. Svečiavosi knygos autorius, knygos herojė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkė Rasa Duobaitė – Bumbulienė. Vakaro svečius pristatė Širvintų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Vasiliauskienė.

Knygos pristatymo metu keitėsi senų nuotraukų skaidrės, kuriose atsispindėjo to skaudaus meto įvykiai, palietę nukentėjusius žmones.

„Nuo 1988 metų susidomėjau  tremties ir rezistencijos istorija. Pirmiausia pradėjau nuo savo krašto. Aprašiau iš savo krašto kilusio Didžiosios kovos apygardos vado Jono Misiūno – Žalio Velnio istoriją. Jo veikla prasidėjo Širvintų krašte, Musninkuose. 1995 metais jo istoriją ir veiklą sudėjau į pirmąją savo knygą „Žalio velnio takais“. 1988 metais, susikūrus Sąjūdžiui, aš susidomėjau šia tema ir pradėjau rinkti istorijas. Surinkau medžiagą apie Partizanų motinas. Aprašiau jų gyvenimus, vaikų žūtis. Tais pačiais metais suradau šeimas, kurios paaukojo savo vaikus šiai veiklai.  Tais metais buvo daug gyvų liudininkų, kurie galėjo daug ką papasakoti. Išleidus šią knygą, kilo mintis parašyti knygą apie ištremtus vaikus.“, – prisiminimais pasidalijo knygos autorius.

Skaudaus laikmečio paženklintų istorijų buvo iš tiesų daug, kurios surašytos į tris knygas. Bus išleista dar ir ketvirtoji knyga, nes dar yra ir kitų šeimų, kurių istorijos dar neužrašytos.

Knygos pristatymo metu veikė pagal visas tris knygas parengta paroda.

Liūdesio ir skausmo paženklintų žmonių likimai apie kuriuos yra sunku kalbėti ir prisiminti. Istorijos surašytos, tam kad jas prisimintume. Tam, kad žinotume, kokį siaubą kentė mūsų tautos žmonės. Istorijos niekada nepamirši, neištrinsi ir nepakeisi.

Ugnė Trumpickaitė