Knygos „Tremties vaikai“ pristatymas

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, į Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132  tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. iš jų žuvo.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kt. sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Tą dieną Lietuvoje minimi tremtyje žuvę lietuviai.

Šiai dienai paminėti Igno Šeiniaus vardo viešojoje bibliotekoje vyko Stanislovo Abromavičiaus knygos „Tremties vaikai“ trečiosios knygos pristatymas. Svečiavosi knygos autorius, knygos herojė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkė Rasa Duobaitė – Bumbulienė. Vakaro svečius pristatė Širvintų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Vasiliauskienė.

Knygos pristatymo metu keitėsi senų nuotraukų skaidrės, kuriose atsispindėjo to skaudaus meto įvykiai, palietę nukentėjusius žmones.

„Nuo 1988 metų susidomėjau  tremties ir rezistencijos istorija. Pirmiausia pradėjau nuo savo krašto. Aprašiau iš savo krašto kilusio Didžiosios kovos apygardos vado Jono Misiūno – Žalio Velnio istoriją. Jo veikla prasidėjo Širvintų krašte, Musninkuose. 1995 metais jo istoriją ir veiklą sudėjau į pirmąją savo knygą „Žalio velnio takais“. 1988 metais, susikūrus Sąjūdžiui, aš susidomėjau šia tema ir pradėjau rinkti istorijas. Surinkau medžiagą apie Partizanų motinas. Aprašiau jų gyvenimus, vaikų žūtis. Tais pačiais metais suradau šeimas, kurios paaukojo savo vaikus šiai veiklai.  Tais metais buvo daug gyvų liudininkų, kurie galėjo daug ką papasakoti. Išleidus šią knygą, kilo mintis parašyti knygą apie ištremtus vaikus.“, – prisiminimais pasidalijo knygos autorius.

Skaudaus laikmečio paženklintų istorijų buvo iš tiesų daug, kurios surašytos į tris knygas. Bus išleista dar ir ketvirtoji knyga, nes dar yra ir kitų šeimų, kurių istorijos dar neužrašytos.

Knygos pristatymo metu veikė pagal visas tris knygas parengta paroda.

Liūdesio ir skausmo paženklintų žmonių likimai apie kuriuos yra sunku kalbėti ir prisiminti. Istorijos surašytos, tam kad jas prisimintume. Tam, kad žinotume, kokį siaubą kentė mūsų tautos žmonės. Istorijos niekada nepamirši, neištrinsi ir nepakeisi.

DSC_00244 DSC_00411

Ugnė Trumpickaitė

This entry was posted in Širvintos. Bookmark the permalink.

Comments are closed.