Dalia Taparauskienė

Ar  pamenat mėgstamiausią savo vaikystės pasaką? Basakojės našlaitės ir pamotės, piratai ir devyngalviai slibinai, dvylika brolių ir trobelė iš meduolių… Kiekvienoje pasakoje glūdi gyvenimo išmintis, užkoduota pačiais įvairiausiais pavidalais. Šiuolaikiniai psichologai vieningai sutaria, kad pasakos vaikams yra būtinos – jos padeda mažiesiems ne tik sužinoti apie pasaulį, bet ir lavinti dėmesį, vaizduotę, kūrybiškumą, bendravimo įgūdžius. Jos supažindina su žmogaus gyvenimo ciklu: gimimo, augimo, brendimo, senatvės ir mirties reiškiniais.

Gegužės 31 dieną į Musninkų seniūnijos salę sugūžėjo Musninkų vaikų dienos centro  „Aitvarai“  vaikai. Musninkų bibliotekininkė Janė Rolienė  surengė popietę „Kiekvienas užaugome su pasakomis“,  skirtą  Tarptautinei Vaikų gynimo dienai paminėti.  Popietės metu dalyviai prisiminė savo mėgstamiausias pasakas. Bibliotekininkė skaitė pasakų ištraukas, o vaikai turėjo atspėti, kokia tai pasaka. Kad pajudėtume ir pasimankštintume, suvaidinome kelias pasakas: „Ropę“ ir  „Stebuklingą pirštinę“. Vėliau vaikai piešė ir spalvino savo pasakų mėgstamiausius veikėjus. Jų spalvingi darbeliai papuošė Musninkų seniūnijos koridoriaus sienas.

Renginio pabaigoje kiekvienas dalyvis perskaitė po frazę, kodėl naudinga skaityti knygas. Visi sutarėme, kad skaitymas yra malonus, naudingas ir įdomus užsiėmimas.  Vaikai pažadėjo per vasaros atostogas perskaityti nors po  vieną knygą.

Emocijos. Ką jos daro? Ar įmanoma jas paliesti, pamatuoti? Gal pasverti? Ar jos keičia mus ar mes jas? Ar jos naudingos? Pagaliau, kaip jos atrodo?

Kyla daugybė klausimų ir aišku tik viena – apie emocijas žinome mažai ir jos vis dar labai paslaptingos…

Apie emocijas ir jausmus su Musninkų vaikų darželio grupe „Smalsučiai“  kelis rytmečius bendravo Musninkų miestelio bibliotekininkė Janė Rolienė ir „Kimoči“ žaislai. „Kimočiai“ yra žaislai, kurie  turi jausmus. Jie yra tarpininkai padedantys vaikams kalbėtis apie savo emocijas.

Aišku, pirmiausiai susipažinome su dažniausiai mus supančiomis emocijomis – liūdesiu, džiaugsmu, pykčiu, pavydu, nuostaba, baime, meile.  Tam labai padėjo E. Kazakevičienės  „Jausmų karuselė“ ir V. Lingytės  „Didelė laimė ir mažytė baimė“. Vaikai dalinosi savo patirtais jausmais įvairiuose situacijose, traukdami Kimočių  pagalvėles su nupieštomis emocijomis, bandė atspėti, kokia tai emocija ir ją suvaidinti.

Kitą rytą su darželinukais susipažinti atėjo minkšti Kimočių žaislai, tai: Debesėlis – nenuspėjamas, kurio nuotaika keičiasi nuolatos, Lipšniakojė – miela, besišypsanti ir išdykusi, Balandė – rūpestinga, kantri ir rami, Katinas – valdingas ir kaprizingas, Vikšrelis – atsargus, nedrąsus, svajotojas. Kimoči žaislai visi skirtingi, kaip ir vaikai grupėje, bet visi nusprendėme, jog reikia stengtis sutarti tarpusavyje ir būti draugiškais vieni kitiems. Išsiaiškinę, kad pats geriausias ir gražiausias jausmas yra meilė ir draugystė, skaitėme knygelę „Tėtis mane myli“.  Vėliau visi vaikučiai nupiešė po emociją (kaip jie jautėsi tuo metu) ant popierinio veiduko.

Kūrybiniai rytmečiai su „Smalsučiu“ grupe neprailgo ir pasiteisino. Ir suaugusieji, ir  mažieji patyrė šiltų ir gerų emocijų.

Kovo 16-oji kalendoriaus lapelyje įrašyta kaip Knygnešio diena. Tą dieną 1846 m. gimė Jurgis Bielinis – knygnešys, sukūręs nelegalų lietuviškos spaudos platinimo
tinklą. Šią dieną pagerbiami žmonės lietuvių kalbos draudimo metais, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, platinę lietuviškas knygas.
Kovo 15 dieną Musninkų miestelio biblioteką aplankė Musninkų dienos centro „Aitvarai“ vaikai ir jų vadovė Daiva Drazdauskienė. Kartu prisiminėme savo rajono,
kaimų knygnešius, kurie savo drąsa, atkaklumu bei meile Lietuvai, išsaugojo mums pačią brangiausią dovaną – lietuvių kalbą.
Tuo pačiu paminėjome ir Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Mokiniai patys skaitė įdomius faktus apie lietuvių kalbą, diskutavo, ar gali išnykti mūsų lietuvių kalba
ateityje ir kas kelia didžiausias grėsmes. Prisiminė senovinius žodžius, kuriuos vartojo mūsų senoliai, išsiaiškino, ką jie reiškia. Ypač  daug jų yra lietuvių liaudies dainose.
Susipažinome su žodžiais naujadarais, kurie atsirado visai neseniai. Dalyviai aktyviai atsakinėjo į bibliotekininkės paruoštus viktorinos klausimus, skaitė atbulus žodžius ir
pažadėjo niekada nesikeikti svetimomis kalbomis, nes sužinojo, kad lietuvių kalbos keiksmažodžiai yra neįžeidžiantys, skambūs ir juokingi.
Visi sutarėme, kaip svarbu gerbti, mylėti ir saugoti savo gimtąją kalbą, didžiuotis savo istorija, nes tauta gyva, tol, kol gyva jos kalba.